Tuo metu iš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų jau buvo atvirai tyčiojamasi. Darykite tai, darykite anai. Jie nuolankiai pakluso. Pradžioje Klaipėdos apskrities viršininku paskirtas, labai jau švelniai tariant, abejotinas klouno draugelis, kuris neva saugojo Kuršių neriją, bet iš tikrųjų vertėtų pradėti ją nuo jo saugoti. Ir tai priverstas padaryti premjeras, kuris, kaip ir jo partija, nuosekliai ir atkakliai kovojo su savavaliavimu saugomose teritorijose. Ir su to paties viršininko vadovautos Neringos savivaldybės neskaidriais darbeliais. Tada klounas nuvyko pas prezidentą. Informavo, kad nekėlė jokių sąlygų biudžetui, bet už tai pareikalaus iš konservatorių Aukščiausiojo Teismo pirmininko Vytauto Greičiaus galvos. Tai sena klouno mokytojo, kaip jį viešai jis pats vadina, svajonė ir siekis. Tiesa, prezidentui klounas jau spėjo išūžti galvą dėl V.Greičiaus (ir pačiame pirmajame susitikime, ir po prezidento susitikimo su premjeru, Saugumo departamento direktoriumi ir Seimo Nacionalinio saugumo komiteto pirmininku, kuris vyko prezidentūroje dėl K.Girniaus pareiškimų užgniaužimo, ir per Prancūzijos ambasadoriaus vakarienę). Vis tas pats. Nors prezidentas irgi nuolankiai vykdo klouno mokytojo pavedimus, kuriuos jam pateikia mokytojo statytinė, oficialiai vadinama prezidento patarėja teisės klausimais, Aušra Rauličkytė, bet V.Adamkus jau tik stumia dienas, dėl niekuo nebesivargindamas iki svarbiausio metų įvykio - atostogų Meksikoje. Ir patartina jo niekuo nevarginti. Vis dėlto gaila, kad prezidentas nesudrausmino išsišokėlio, nepasakė, kad valstybė yra ne viešnamis ar banditų baliukas, kur klounas yra įpratęs visus linksminti. Kad demokratinėje valstybėje nepriimtina šantažuoti, neleistina ir net baustina, ypač krizės akivaizdoje, tiesiog sau griauti šalies biudžetą! Bet ar mes turime prezidentą? Seniai jau jo neturime. Tai ir nebuvo kam sudrausminti klouno.
Tada jau Seime klounas drąsiai ir atvirai ėmėsi mokytojo metodikos. Arba biudžetas, arba Aukščiausiojo Teismo pirmininkas. Pašiurpę koalicijos ir opozicijos lyderiai pranešė žiniasklaidai. Bet tik kaip šaltiniai, bet nė vienas nedrįso drąsiai ir tiesiai pasakyti – neleisime jam mūsų šantažuoti valstybės gerovės ir teisinės valstybės sąskaita. Gerai, kad bent taip. Bet truputį liūdna, kad svarbiausi mūsų politikai nori likti anoniminiai šaltiniai. Nėra kam viešai ginti valstybės interesų? Bet šeštadienį prabudo Tėvynės sąjungos savigarba. Frakcija nusprendė nenusileisti šantažui. Apie savo sprendimą paskelbė ir viešai. Mokytojas taip nenurimo. Pirmadienį klounas išsikvietęs konservatorius pamokė, kad konservatoriai, kaip įsimintinai sakė vienas buvęs Prancūzijos prezidentas, praleido gerą progą patylėti. Ir jie nutilo. Konservatoriai leidosi į neregėtą Europoje dalyką – biudžeto priėmimas už Aukščiausiojo Teismo pirmininko galvą.
„Tai gerai, kaip tik gerai, kad nėra žmonių“, – į pastabas, kad parlamentarai nesusirinkę į salę ir nereiktų balsuoti dėl prezidento dekreto dėl V.Greičiaus atleidimo, kuždėjo posėdžiui pirmininkaujanti konservatorė, Seimo pirmininko pirmoji pavaduotoja Irena Degutienė, kalbėjusi ne į mikrofoną, tačiau jo buvo neišjungusi. Tie žmonės – tai jos pačios frakcija, kuri tuo metu svarstė šį klausimą. Tai irgi parlamentarizmo ir partijų istorijoje neregėta klasta. Bet kai valstybė verčiama klouno žaisliuku, tuomet juk viskas galima. Kai nėra savigarbos, tai nėra ir didelės bėdos. Bet mokytojui to neužteko. Antradienį per klouną jis pareikalavo galutinio balsavimo ir taip trokštamos V.Greičiaus galvos. Tada profesorius V.Landsbergis viešai paragino partijos narius, balsuojant dėl šio klausimo, elgtis pagal sąžinę ir garbės supratimą. „Kai yra prievartavimas, žmogui paprastai kyla noras nenusileisti tam prievartavimui. Pažiūrėsime, ar taip ir bus“, – sakė Tėvynės sąjungos sąžinė V.Landsbergis. Bet klounas neturi savigarbos, o jo mokytojas degte dega tik kerštu. Nusispjauti jiems į viską. Reikia, sugriausim biudžetą, reikia, sužlugdysim Energetikos ministerijos įsteigimą, nors tame pačiame, jau priimtame, biudžete numatytos ir lėšos, kuriomis turi disponuoti naujoji įstaiga. Konservatoriai išgirdo savo patriarchą ir sukluso. Spaudimui, bent laikinai, nepasiduota.
Bet ko dar reikia, kad Tėvynės sąjunga atsikvošėtų? Juk atsakomybė teks jiems ir jų premjerui, o ne Egidijaus Kūrio klanui ar jo mokinukui? Ar tam, pavyzdžiui, šios partijos viena iš vadovų Rasa Juknevičienė dėjo tokias narsias pastangas parlamentinio Valstybės saugumo departamento tyrimo metu, kurį taip žlugdė klouno mokytojas, vykdydamas užsakymus sugriauti tyrimą per Konstitucinį Teismą, kad po laimėtų rinkimų konservatoriai turėtų nuolankiai vykdyti klano nurodymus? Sako, kas nors visada ir vis tiek turi, jei karalius nuogas, pasakyti, kad jis nuogas. Klounas pats demonstruoja, kad tėra smulkus aferistas, o mes vis tiek jį karaliumi vadiname.
V.Greičiaus atvejis rodo, ką reiškia nors ir vienas sąžiningas ir ryžtingas žmogus, kad jo visa korumpuota sistema bijotų ir stengtųsi sunaikinti pačiomis nešvariausiomis priemonėmis, net, jei reikia, užstatant visą valstybę. Kaip bjauru, kad su šia sistema susitapatina prezidentas ir kiti valstybę ginti turintys vadovai. Ir dar – pagal sovietinę tradiciją būtinai tai siekia padaryti per šv. Kalėdas. Mokytojas, augęs sovietinių okupantų kolaboranto šeimoje, jų, matyt, niekada nešventė. Bet žino, kad lietuviai švenčia, o kolaborantai visada jas jiems bjaurojo. O Seimas ir Tėvynės sąjunga įžiebė viltį kad neleis, kad ir toliau būtų taip, kaip buvo iki šiol. Tikėkimės, kad ši viltis nesudegs kartu su šv. Kalėdų žvakutėmis.
Linksmų švenčių!
