Niekada nemanėme, kad būsime priversti kreiptis į tarptautinę visuomenę ir ieškoti pagalbos prieš savo valstybę, kurią laikėme sava ir dėl kurios mano vyresnieji bičiuliai aukojo savo laisvę ir gyvybines jėgas. Pabrėžiu – savo valstybę, kurią aš laikau ir laikysiu sava. Ši valstybė yra visų Lietuvos žmonių, ir niekam neleista jos užgrobti, ją slapta niekinti ir ja naudotis egoistiniais tikslais. Nėra lengva peržengti šią ribą – stoti prieš savo valstybės institucijas, skųsti jas kitų valstybių diplomatinėms tarnyboms, tarptautinėms organizacijoms. Tačiau privalu, nors ir skaudu, vardan bendrojo gėrio šią ribą peržengti, nes visa, ką darėme savo valstybės viduje, stengdamiesi nenešti šiukšlių iš trobos, visos mūsų ir Lietuvos padoriųjų žmonių pastangos atsitrenkė į vis įžūlėjantį, peržengiantį visas ribas aržumą, pridengtą įstatymo skraiste. Institucijos, kurios turėtų saugoti teisę ir teisingumą, apsimeta nematančios, kad jų veiksmai atitinka tik banaliai ir savanaudiškai traktuojamą įstatymo lukštą, paneigia ir netgi išsityčioja iš įstatymo dvasios, jo esmiškumo, kuris vienintelis daro įstatymą gyvastingu ir paveikiu.
Tekste, kurį pasirašėme, akivaizdžiai atskleidžiama manipuliavimas sąvokomis globėja-teisėja; prokurorai veržiasi į ligoninę, reikalaujama atlyginti nuostolius už veiksmus, už kuriuos valstybė jau sumokėjo algos pavidalu, policija suiminėja vaikus, piešiančius kreidelėmis žodį TIESA. Ir visa tai, visa valstybės jėgos struktūrų galia nukreipiama prieš moterį, kuri tenorėjo globoti brolio mergaitę, apsaugoti jos vaikystę. Šitai galima paaiškinti tik tuo, kad toji moteris tapo pasipriešinimo simboliu, tapo politiškai labai pavojinga neteisėtai susikurtai sistemai.
Suprantame, kad užkietėjusių sielų mūsų skundai nepaveiks, iš jų netgi bus išsityčiota per pavaldžią spaudą. Bet vargas tai valstybei, vargas jos žmonėms, jei lieka neišgirstas sąžinės kvietimas. Pareiškimą rašė žmonės, kurių galia yra aukščiau žmonių įstatymų. Aš esu tik jų jaunesnysis sekėjas, besimokantis iš jų, o jie yra praėję tokius išbandymus, kurių nesusapnuosi. Jie neturi jokių realių, žemiškų galios svertų, bet jie turi tai, ko neturi ir net nenutuokia materialios galios galiūnai. Tai tokia sunkiai apčiuopiama, bet esmiška žmogui, Dievo duota dovana – sąžinė. Ir jei šitie žmonės, apdovanoti neklystančiu moraliniu kompasu, sukyla ir pasako – sustokite – tai reiškia, kad vyksta kažkas absoliučiai nepakenčiama ir baustina. Aišku, iš jų galima tyčiotis, vadinti nusenusiais ir nebeadekvačiai suvokiančiais tikrovę – tai netrukus rasime liokajiškos spaudos rašiniuose. Bet žmogus yra Dievo kūrinys ir jis niekada nepuola tiek žemai, kad neišgirstų tiesos aido, neatskirtų tiesos nuo melo. Juo labiau tai liečia tautas. Ir lietuvių tauta, Lietuvos žmonės anksčiau ar vėliau išgirs juos, ir, Maceinos žodžiais, niekšybės slėpinys neišvengiamai bus įspėtas ir atidengtas.
