Deja, istorija šias datas sudėjo pernelyg arti, kad būtų galima išvengti lyginimo. 1991-ųjų žiemą tūkstančiai laužų ir tikėjimo savo valstybe apšviestų žmonių suplaukė iš visos šalies ginti teisėtai išrinkto parlamento. 2009-ųjų sausį minia pati puolė Seimo rūmus. Pamirškime tuos, kurie tada siautėjo dėl paties siautėjimo, bet prisiminkime tuomet vyravusias nuotaikas. Aikštėje, saugančioje Nepriklausomybės pavadinimą, bene pirmą kartą modernioje Lietuvoje liejosi nuo savų jėgos struktūrų nukentėjusių piliečių kraujas.
Vis dėlto tai visiškai skirtingos datos. „Tik trys dienos, bet tarp jų praraja...“ – iš Seimo tribūnos sausio 13-ąją nutęsė Nepriklausomybės Akto signataras Algirdas Patackas, riaušininkus pavadinęs „Sausio 16-sios minia, daužiusia ne tik langus, bet ir jų (žuvusiųjų už Lietuvos laisvę – aut. past.) sielas, ir mūsų širdis.“ Tokia jau ta mūsų istorija: Vasario 16-oji ir Valentino diena – taip pat amžinų nesulyginamų lyginimų pora.
Tačiau grįžkime prie pagrindinio klausimo: ar žmonių įniršis kada nors vėl pasieks tą lygį, kai į rankas knieti paimti akmenį? Prabėgus metams norisi atsargiai pasakyti: ne, bent jau ne šiemet.
Visų pirma dėl „techninių“ priežasčių. Būtent po sausio 16-osios imta daug rimčiau ruoštis galimiems neramumams ir atidžiau rinkti vietas protesto akcijoms. Kai kurie bandymai buvo netgi kurioziški. Mažinamomis pensijomis nepatenkinti pensininkai gruodį būriavosi prie uždarytų Vilniaus koncertų ir sporto rūmų. Lyg tai būtų buvęs koks nors meninis performansas.
Ar žmonių įniršis kada nors vėl pasieks tą lygį, kai į rankas knieti paimti akmenį? Prabėgus metams norisi atsargiai pasakyti: ne, bent jau ne šiemet.Galbūt pasikeitė ir mitingų organizatoriai. Kai profsąjungininkų surengta taiki akcija prie parlamento virto kruvinomis nevaldomomis riaušėmis, save gerbiančios organizacijos ėmė atidžiau rinktis, su kuo eiti obuoliuoti. Spalį vykę biudžetininkų – gydytojų, mokytojų, statutinių pareigūnų ir kitų – piketai buvo per daug specializuoti, kad į juos eitų „buduliai“, kaip po sausio įvykių dalį jų dalyvių apibūdino vienas apžvalgininkas.
Šalyje nėra ir ryškios politinės jėgos, kuri turėtų pakankamai argumentų ir tautos pasitikėjimo, kad surinktų minias – tiesiog nebuvo prielaidų tokiai susiformuoti. Lieka įvairūs marginalai, tačiau bandydami mobilizuoti žmones jie tik dar labiau pateisina šį titulą.
Labai svarbu, kad centro dešinės valdžia, nors ir sunkiai, pramoko bendrauti su žmonėmis. Ilgainiui neliko isteriško aiškinimo, kad ne tik gali būti blogiau, taip būtinai bus. Juk žmonės paprasčiausiai supyko, kai krizė atėjo vos ne per vieną naktį, kartu su Vyriausybės pasikeitimu 2008-ųjų pabaigoje. Dar vakar ekonominės nelaimės turėjo mistiškai aplenkti kairiųjų valdomą Lietuvą, o šiandien ant dešiniųjų jau griūva dangus!
Į 2009-ųjų pabaigą su įvairiomis visuomenei atstovaujančiomis grupėmis pasirašytas Nacionalinis susitarimas. Gal ir ne su visais, bet bent susitarimas. O likusias spragas užkaišo kone vienbalsiai išrinkta prezidentė Dalia Grybauskaitė. Galbūt euforija po jos pergalės blėsta, tačiau aktyviais ir netikėtais gestais ji vis dar sugeba sutelkti visą dėmesį į save.
Apskritai tautai per metus pavyko susigyventi su krize. Posakis „geriau vieną kartą pamatyti nei šimtą kartų išgirsti“ pasiteisino. Taip, daug žmonių neteko darbo, tapo vis sunkiau išgyventi, nutiko nemažai tragiškų asmeninių istorijų. Tačiau pačiupinėjus sunkmetį paaiškėjo, kad tai pergyvenamas dalykas, kad yra kai kas amžinesnio. Visuomenės apklausose ryškėja optimistiškesnės nuotaikos – kaimynui kurį laiką gal dar nesiseks, bet man po mėnesio kito viskas bus daug geriau. O riaušės tegul lieka istorijai ir vis labiau tenusileidžia Sausio 13-ajai.
