Kitaip nei svetur, Lietuvoje moterų, patyrusių seksualinį priekabiavimą, pasisakymai nepasitinkami vienareikšmišku skriaudėjų veiksmų pasmerkimu. Vietoje to puolamos ir gėdinamos jos pačios. Galima numanyti, kodėl reakcija į šiuos moterų atsivėrimus yra būtent tokia. Galbūt puolimu norima užtildyti tas, kurios turi ką papasakoti, tačiau dar nesiryžta? Nesu viena iš jų.
Tačiau šie įvykiai prikėlė prisiminimus iš studijų Lietuvos Muzikos akademijoje (dabartinėje LMTA), kurių metu teko labai truputį pasidairyti ir po teatro užkulisius bei susidurti su jų keistenybėmis. Tos keistenybės ir buvo priežastis, kodėl nebenorėjau būti aktore. Manau, ne aš viena.
Tai nereiškia, kad smerkiu tuos ir tas, kurie(-ios) tęsė pasirinktą profesinį kelią. Kiekviena(s) renkasi savo veikimo būdą. Daug puikių kūrėjų atrado išgyvenimo, orumo išlaikymo būdus ir pasipriešinimo strategijas. Klausimas, ar gerai teatrui, kad su keistenybėmis neapsipratę žmonės nueidavo kitais keliais – teliks atviras. Kaip ir klausimas apie pasilikusiųjų atsakomybę – ar buvo padaryta viskas, kas įmanoma, kad seksualinio priekabiavimo ir kitokio piktnaudžiavimo valdžia teatre nebūtų? Galų gale, kaip vertinti meno kūrinius, sužinojus faktus apie žmones žalojančias jų sukūrimo aplinkybes?
Labiausiai stebinantis dalykas prieš daugiau nei 20 metų įstojus į aktorinio meistriškumo studijas buvo nekvestionuojamas režisierių autoritetas. Atrodė, kad režisierius buvo dievas, o aktorius – jo žaislas.
Labiausiai stebinantis dalykas prieš daugiau nei 20 metų įstojus į aktorinio meistriškumo studijas buvo nekvestionuojamas režisierių autoritetas. Atrodė, kad režisierius buvo dievas, o aktorius – jo žaislas. Patys režisieriai (ne viešumoje, žinoma) nesidrovėdavo aktorius vadinti marionetėmis, prostitutėmis.
Atrodė, kad kursų vadovai galėjo elgtis kaip tik panorėdavo – ateiti į paskaitas arba ne, šaipytis iš savo padėjėjų, tyčiotis iš studentų, statyti juos į nepatogias padėtis ir t. t. Niekada nesupratau tokios „mokyklos“ pozityvių tikslų. Negatyvūs buvo akivaizdūs – pažeminti žmogų, palaužti jo(s) savigarbą, drąsą konfrontuoti, padaryti priklausomą nuo režisieriaus nuomonės ir t. t.
Bet koks noras pasiaiškinti „mokyklos“ metodų patikimumą buvo interpretuojamas kaip bailumas juos išbandyti ir aktorinės meistrystės stoka. O pati profesinė meistrystė buvo suprantama kaip neatsiejama nuo paklusnumo. Galbūt toks žmonių formavimas prisidėjo prie baimės kritiškai vertinti režisierių veiksmus ir tylėjimo kultūros, kuri gaji dar ir šiandien?
Galėjo prisidėti ir savitai formuojami santykiai su vyrais ir moterimis. Susidarydavo vaizdas, kad santykiai su vyrais buvo toksiški, konkurenciniai – kitaminčiams buvo sunku, jie nebūdavo toleruojami. Santykiai su moterimis buvo kitokie, o svarbiausia – jie nebūdavo vystomi viešumoje. Režisieriaus dėmesio galėjai susilaukti greičiau vienumoje. Dėl to toks dėmesys jau savaime būdavo gluminantis.
Atrodė, kad režisieriaus santykius su moterimis gaubė mistika, niekas apie juos atvirai nekalbėjo. Galbūt aplinkinių palaikoma pagarbi distancija buvo „aktorinėse pratybose“ išdresuoto lojalumo pasekmė? Niekada neteko atsidurti kitoje šios mistinės miglos pusėje. Tačiau beveik neabejoju, kad kitoms teko. Šių „mokyklos“ kurtų santykių ir elgesio būdų žala turbūt panaši į tą, apie kurią kalba kunigų piktnaudžiavimo savo galiomis aukos. Tai yra daugiau nei fizinė skriauda. Režisierius mūsų laikais buvo matomas kaip dvasinis autoritetas. Daugelis jaunų žmonių rinkosi aktorystės studijas kaip kelią į prasmingesnį gyvenimą. Jie ėjo pas autoritetus su pasitikėjimu ir atsidavimu, vedini gražiausių tikslų.
Džiugu, kad jaunoji karta nebesitaiksto su senaisiais elgesio modeliais. Tačiau jei norime tikro pokyčio, reikia, kad prabiltų ir vyresnioji karta.
Tačiau laikai keičiasi. Jau nebegyvename uždaroje terpėje, jausdami negerus dalykus, tačiau negalėdami palyginti, neturėdami jokių pozityvių pavyzdžių. Galime įvardinti ir įvertinti. Ne tam, kad nulinčiuotume asmenis, bet kad atsikratytume šlamšto ir kurtume kitokius santykius bei kitokį supratimą apie kūrybinį bendradarbiavimą. Džiugu, kad jaunoji karta nebesitaiksto su senaisiais elgesio modeliais. Tačiau jei norime tikro pokyčio, reikia, kad prabiltų ir vyresnioji karta. Ar išgirs vyresnės kartos veikėjai savo piktnaudžiavimo valdžia aukų pasakojimus? O gal jie jaučiasi saugūs? Žmonių gyvenimai jau susiklostė ir nebesinorės iš naujo prisiminti seno skausmo. Įvardinti veikėjus ir jų veiksmus svarbu tam, kad keistųsi mąstymo ir veikimo įpročiai. Kad būtų išsklaidyta piktnaudžiavimo padėtimi, o ypač seksualinio priekabiavimo ir prievartos mistifikacija. Kad režisieriai taptų atskaitingi už savo veiksmus ir naudojamus metodus. Kad menas nebebūtų suprantamas, kaip autonomiška, pranašais save laikančiųjų „genialumo“ sfera, neatsiejama nuo ne tokių „genialių“ asmenų gyvenimų ir svajonių griovimo. Kitu atveju, šešėlis liks.
Gilija Žukauskienė yra Teatro ir medijų filosofijos magistrė. 1993 – 1997 m. ji studijavo tuometinėje Lietuvos Muzikos akademijoje, Teatro ir kino fakultete, aktorinio meistriškumo programoje (vad. Jonas Vaitkus).
