Atėnai sekmadienio vakarą šventė – tūkstantinė minia išėjo į gatves, džiaugdamasi visų tautiečių valia pasakyti griežtą „Ne“. Tai yra, nepritarti siūlymui priimti Tarptautinio valiutos fondo (TVF) ir Europos Centrinio Banko (ECB) kreditorių siūlomoms taupymo programoms.
Tokiu būdu jie išsikėlė sau tikslą įrodyti Graikijos savarankiškumą, nesaistomą jokių Europos Sąjungos pretenzijų ar ištiestos pagalbos rankos, nesiskaityti su primestomis sąlygomis ir savo gerovę kurti patiems, nors ir mažais žingsneliai, bet iki galo. Jų pasiryžimą sveikino pavieniai Italijos, Ispanijos, Prancūzijos gyventojai ir vienas svarbiausias Rusijos pilietis – Vladimiras Putinas.
Du keliai pesimistui ir į pesimizmą linkusiam optimistui
Tokia griežta Graikijos visuomenės pozicija liečia ne tik šios šalies kreditorius ar investuotojus, bet ir bendrą Europos Sąjungos ir euro zonos likimą. Vieni ekonomistai teigia, kad tarptautinės paramos sąlygų atmetimas gali reikšti šalies finansinį bankrotą. Tai situacija, kuomet valdžia pritrūks grynųjų pinigų sąskaitoms ir darbuotojų atlyginimams apmokėti, bankai nebegalės teikti ir palaikyti jokių finansinių garantijų.
Pesimistiškiausiu atveju, netekus taip reikalingos Europos centrinio banko paramos, Graikija turėtų įsivesti savo valiutą ir leisti įsibėgėti infliacijai bei skaudžiai kristi perkamajai galiai.
Nekyla ranka atmesti teiginio, jog Graikija, nepritarusi kreditorių siūlomoms sąlygoms, aiškiai ir tvirtai nusikratė finansinės, politinės, ekonominės ir socialinės atsakomybės, tai yra visiškai atvėrė kelią visų rūšių populizmui.
Kiti ekonomistai linkę palaikyti šiek tiek optimistiškesnį scenarijų, esą Europos Sąjunga, nemėgstanti skausmingų priemonių tiek užsienio, tiek vidiniams partneriams, neleistų taip greitai Graikijai palikti elitinio valstybių klubo ir dėtų visas pastangas ekonomikai ir finansiniam stabilumui atkurti. Tai yra linkę pažadėti ir Europos Sąjungos vadovai.
Ir vis dėlto esminis klausimas šioje situacijoje sukasi aplink atsakomybę ir ryžtą ją prisiimti. Nekyla ranka atmesti teiginio, jog Graikija, nepritarusi kreditorių siūlomoms sąlygoms, aiškiai ir tvirtai nusikratė finansinės, politinės, ekonominės ir socialinės atsakomybės, tai yra visiškai atvėrė kelią visų rūšių populizmui.
Politinės valios trūkumas atvedė į populizmą
Ilgus metus, gaudama paramą iš Europos Sąjungos, finansuodama jos biudžeto lėšomis įvairius projektus bei nuolatos skolindamasi, Graikija gyveno iš bendruomenės kišenės.
Tuo pat metu valstybė nesugebėjo atlikti įsipareigojimų, atsiskaityti už panaudotas lėšas, daryti tai tikslingai ir tvarkingai, laiku ir iki nustatytų terminų vykdyti sutarčių sąlygas. Sakyti, jog tai vienintelė tokia Europos ar pasaulio valstybė būtų netikslinga ir nemandagu, tačiau išskirtinai šioje vietoje pabrėžti neatsakingumą ir politinės valios trūkumą, yra tiesiog gyvybiškai svarbu.
Ir štai šioje vietoje į sceną įžengia jo didenybė populizmas. Veikėjas, kuris net pats nežino, iš kur yra kilęs ir kurlink eina, kokios jo esminės charakterio savybės bei ateities keliai. Jis nemąsto strategiškai, jis bėga ten, kur eina minia ir kur ją lengviausia yra palenkti į savo pusę.
Populizmas ilgomis kojomis greitai apibėga teatro senbuvius, ideologiškai ir idėjiškai pagrįstus savo kolegas ir, iš kiekvieno pasiėmęs reikalingiausias mimikas ar gestus, didžiuodamasis lipa ant scenos. O svarbiausia yra tai, kad jis nežino, kas yra atsakomybė. Jo vedlys gyvenime – trumpalaikė garbė, pasiekta visomis įmanomomis priemonėmis.
Populizmas Graikijoje iškilo kaip prieštara esamai tvarkai ir liberaliai demokratijai.
Savo vietą populizmas atrado ir demokratijos užgimimo erdvėje. O patys graikai, dar Antikos laikais nepripažinę ir niekinę populistus, visai neseniai atvėrė jiems savo gyvenimus ir pavedė valdyti valstybę. Į Aleksio Cipro ir jo vyriausybės rankas atidavė atsakomybę už savo šalį. O jis ją teikėsi grąžinti atgal, surengdamas referendumą.
Populizmas Graikijoje iškilo kaip prieštara esamai tvarkai ir liberaliai demokratijai. Populistas lyderis apeliavo į mases, į ekonominį nestabilumą ir spaudimą susiveržti diržus išgyvenančią visuomenę, žadėdamas pagerinti jų padėtį. Ir, žinoma, įteikti dovaną tarsi vyšnaitę ant torto – stiprų stuburą derybose su Europa ir tarptautiniais kreditoriais, garantuojantį išdidžią Graikijos poziciją.
Vietoje atsakomybės paradoksalus elgesys
Jeigu sekmadienį vykusiame referendume graikai būtų pasakę „Taip“, jie būtų pripažinę savo įsipareigojimus ir pasiryžę toliau jų laikytis.
Tokiu atveju, šalis būtų parodžiusi, jog išgyvena sunkią ekonominę situaciją, bet tuo pat metu ji ryžtasi nekartoti klaidų ir toliau atsakingai siekti ekonominio stabilumo, skolų išsimokėjimo ir padengimo kartu su visa Europos Sąjunga. Jos tikslas būtų buvęs atsakingai, nepermetant nepelnytos naštos kitoms valstybėms ir kitų valstybių piliečiams, taupyti ir bristi iš krizės.
Dabar Graikija nuėjo kitu – atsakomybės atsikratymo – keliu. Graikija pasirinko populizmą. Ministras pirmininkas tai pagardino dar ir keliais ėjimais lengviausiu keliu – pagalbos prašymais iš partnerių Rytuose.
Visai Europos bendrijai ir konkrečiai mums tai reiškia nevienodomis sąlygomis paskirstytą atsakomybę. Graikija bus nepajėgi išsikapanoti iš skolų, o jas padengti turės Europos Sąjungos piliečiai. Nepaisant to, Europos Sąjunga vis tiek bandys išlaikyti Graikiją euro zonoje, už tai taip pat turės mokėti likusios Europos Sąjungos šalys. O graikai ir toliau ne tik išliks išlaikytinių visuomene, bet ir savyje augins poreikį reikalauti dar didesnių socialinių išmokų, pensijų, garantijų ir draudimo geriausiomis sąlygomis. O kitose Europos šalyse tuo tarpu, net ir mokant Graikijos skolų dalį, atsakomybė ir socialinė našta tik didės.
Paradoksalu – graikai, pasakę “Ne” tarptautinei paramai, atidavė savo ateitį į politikų rankas. Demokratijos nokdaunas populizmo naudai.
Kotryna Tamkutė yra Lietuvos liberalaus jaunimo vicepirmininkė, politinių reikalų koordinatorė
