Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Kristina Ceinorė. Nekvalifikuotų darbuotojų paieška – misija (ne)įmanoma?

Niekada nepagalvojau, kad gali būti taip sunku rasti nekvalifikuotų darbuotojų, kai Užimtumo tarnybos duomenimis nedarbo lygis Lietuvoje yra 8,4 proc., o bedarbio statusui yra registruota 149,1 tūkst. asmenų. Vien Vilniaus apskrityje šiuo metu darbo ieškančių yra 58 tūkst. asmenų.
Kristina Ceinorė, MRU magistrantūros studentė
Kristina Ceinorė, MRU magistrantūros studentė / Nuotr. iš asmeninio archyvo

Na, bet apie viską iš pradžių.

Kurį laiką dirbau įmonėje, kuri šalia savo kitų veiklų teikė patalpų bei teritorijos valymo paslaugas. Atėjusi dirbti, perėmiau kelis jau turimus objektus, su įdarbintais ir dirbančiais juose darbuotojais, o laikui bėgant objektų daugėjo, reikėjo juose pradėti vykdyti tiek patalpų, tiek teritorijos valymo darbus.

Viena pagrindinių užduočių buvo susirasti darbuotojų, kurie galėtų dirbti nekvalifikuotą darbą. Darbo kodekse nekvalifikuotas darbas apibrėžiamas taip – tai darbas, kuriam atlikti nekeliami jokie specialūs kvalifikacinių įgūdžių ar profesinių gebėjimų reikalavimai.

Jokių specialių kvalifikacinių įgūdžių ar profesinių gebėjimų nekėliau ir aš, vieninteliai reikalavimai darbuotojams buvo – būti sąžiningiems, darbštiems, neteistiems (nes įsidarbinimui reikėjo pristatyti pažymą iš Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) ir, kad sveikatos būklė atitiktų keliamus reikalavimus.

Lyg ir viskas gražu, maniau, kad rasti darbuotojų nebus jokių bėdų, juk tiek bedarbių, kurie stovi eilėse ir laukia darbo, tegu ir už minimalią mėnesinę algą.

Daugiau reikalavimų nebuvo – patirties nereikia, apmokome darbo vietoje, supažindiname su darbų saugos instrukcijomis, cheminėmis medžiagomis ir jų saugos duomenų lapais, darbo grafikais, darbo vietos planais ir – viskas, pirmyn į darbus!

Tiesa, įsigaliojus naujam Darbo kodeksui už nekvalifikuotą darbą mokama minimali mėnesinė alga. Tačiau, maniau, kad čia ne bėda, nes atlyginimas mokamas visą laiką laiku, niekada nevėluoja, jokių mokėjimų „vokeliuose“, per šventes mokamos premijos, už gerą darbą darbuotojai nuolat skatinami piniginėmis premijomis, už papildomą darbą ar kito darbuotojo pavadavimus sumokama pagal tuo metu galiojantį valandinį darbuotojo atlygį.

Lyg ir viskas gražu, maniau, kad rasti darbuotojų nebus jokių bėdų, juk tiek bedarbių, kurie stovi eilėse ir laukia darbo, tegu ir už minimalią mėnesinę algą. Juo labiau, kad darbuotojų buvo ieškoma ne tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose, bet ir rajonuose bei daugelyje kitų mažesnių Lietuvos miestelių. Maniau, kad įdarbindama nekvalifikuotus darbuotojus taip nors truputį prisidėsiu prie nedarbo mažinimo ir prie gerovės valstybės kūrimo.

Deja, realybė pasirodė ne tokia rožinė, kaip maniau... Susirasti sąžiningą ir darbštų darbuotoją nekvalifikuotam darbui sunkiai įgyvendinama užduotis.

Pirmi bandymai ieškoti darbuotojų buvo skelbimai internete. Deja... paskambina vos vienas kitas, o ir tie – tik pasiteirauti, koks atlyginimas. Sužinoję, kad minimalus, klausimų daugiau apie darbo specifiką neturi. Kiti skambino dėl kiemsargio darbo ir teiraudavosi, ką reikės saugoti, nes kiemsargio darbas jiems asocijuodavosi su sargo darbu:

– Kiemą reikės saugoti, nuo šiukšlių ir lapų – atsakydavau. Tuo pokalbis ir baigdavosi.

Kai skelbimai nepasiteisino, kreipiausi į Užimtumo tarnybą. Juk ten suplūsta visi ieškantys darbo, tikrai man pasiūlys krūvą darbuotojų, iš kurių galėsiu išsirinkti sau tinkamus. Tą pačią minutę, lyg ant sparnų, nulėkiau į Vilniaus rajono Užimtumo tarnybą. Prie kabineto laukė kelios dešimtys žmonių. Valio!!!! – pagalvojau, gera mintis čia apsilankyti.

Mane priėmė be eilės, juk atėjau ne ieškoti darbo, bet siūlyti darbą. Jaučiausi labai išdidžiai ir galinti ieškančiam darbo žmogui jį pasiūlyti. Užimtumo tarnybos moterys buvo labai malonios, išsiklausinėjo, kokių darbuotojų ieškau, kokia darbo specifika, koks darbo krūvis, koks darbo užmokestis. Pažadėjo greitu laiku atsiųsti darbuotojų.

Paskambina vos vienas kitas, o ir tie – tik pasiteirauti, koks atlyginimas. Sužinoję, kad minimalus, klausimų daugiau apie darbo specifiką neturi.

Ilgai laukti neteko. Jau kitą dieną paskambino pirmas Užimtumo tarnybos siųstas žmogus. Apsidžiaugiau. Deja, neilgam... mano džiaugsmą greitai pakeitė sumišimas: ką čia jis kalba? Skambinusysis prisistatė ir man pradėjo pasakoti, koks jis nepatikimas darbuotojas, kaip jis ryte labai ilgai miega ir negalės anksti atsikelti į darbą, kaip jis išgeriantis, ir dėl to gali išvis neateiti į darbą, kad daug rūko, dėl to jam reikia daug ilgų pertraukų parūkyti, ir jis dėl šios priežasties neturi sveikatos dirbti fizinio darbo.

Klausiau jo ir negalėjau savo ausimis patikėti, ką girdžiu – žmogus skambina dėl darbo ir kalba tokius dalykus? Kai jo paklausiau, kodėl tada man skambina, jeigu yra toks nepatikimas darbuotojas, jis pasakė, kad jį siuntė Užimtumo tarnyba, ir pridėjo: „Užpildyk man lapelį, duotą Užimtumo tarnybos, kad aš tau netinku“. Va, tada man tapo viskas aišku. Jam tereikėjo, kad aš Užimtumo tarnybos išduotame lapelyje nurodyčiau, kad pasirinkau kitą kandidatą, o ne jį. Tik tokiu atveju bedarbiai toliau nepraranda bedarbio statuso. Va, kaip originalu!

Aš taip neparašiau nei jam, nei dar begalei kitų, kurie kreipėsi su tokiais pačiais prašymais. Visiems pažymėjau: „Atsisakė siūlomo darbo“. Kokių tik reakcijų nesulaukdavau. Vieni nešė saldainius bei šokoladus, kad pakeisčiau įrašą, kiti šaukė, treti grasino. Žodžiu, reakcijų buvo visokių. Buvau principinga šiuo klausimu – man reikėjo darbuotojų.

Skambinusysis prisistatė ir man pradėjo pasakoti, koks jis nepatikimas darbuotojas.

Kai ir šis metodas susirasti darbuotojų nepasiteisino, sutariau su Užimtumo tarnyba, kad jie sukvies visus darbuotojus, tinkančius užimti siūlomas pareigas, ir jiems be svarbių priežasčių atsisakius darbo, tokie darbuotojai bus braukiami iš bedarbių sąrašų ir neteks socialinių garantijų. Į susitikimą atėjo kelios dešimtys potencialių darbuotojų, dalis iš karto atsisakė darbo dėl sveikatos problemų, o tie, kurie liko, buvo įdarbinti. Didelio džiaugsmo, kad pagaliau turės darbą, jų veiduose nemačiau, o ir darbo kokybė, tiesą sakant, buvo labai prasta. Iš visų įdarbintų žmonių iki šiol dirba tik viena jauna moteris, kuri taip pat pradžioje labai pyko ant manęs, kad jai reikės dirbti, juk ji niekada anksčiau nebuvo dirbusi. Dabar, kai susitinku, „ačiū“ pasako. Smagu, bet nedaug tokių atvejų.

Kita priežastis, kodėl sąžiningai dirbančiai ir oficialiai atlyginimus mokančiai įmonei sunku susirasti nekvalifikuotų darbuotojų, yra žmonių įsiskolinimai bankams bei anksčiau paskolas į kairę ir į dešinę dalinusiems greitiesiems kreditams. Ne paslaptis, kad dalis Lietuvos gyventojų iki šiol yra smarkiai prasiskolinę ir nebeišgali susimokėti nei paskolų, nei milžiniškų palūkanų.

Dažnai pasitaikydavo atvejų, kai paskambindavo ir prašydavo nelegalaus darbo. Man pasakius, kad pas mus dirbti galima tik legaliai, pokalbis nutrūkdavo. Kiti pabandydavo oficialiai įsidarbinti, tačiau gavus pirmą atlyginimą ir pamačius, kiek iš jų atlyginimo išskaičiuojama antstoliams, noras dirbti oficialiai greitai praeidavo ir padėdavo prašymą ant stalo išeiti iš darbo, nes, kaip jie patys sakydavo, geriau tada oficialiai nedirbti, kad antstoliai negalėtų iš jų pajamų skolos išskaičiuoti.

Žmonių, kuriems kiekvienas centas svarbus, kalbos, kad tu dirbk, nepasiduok, po truputį grąžinsi skolas ir ramiai galėsi toliau gyventi ir dirbti, neįtikina. Jie gyvena čia ir dabar, šia minute, o kaip bus rytoj – na, tai bus rytoj...

Kiti pabandydavo oficialiai įsidarbinti, tačiau gavus pirmą atlyginimą ir pamačius, kiek iš jų atlyginimo išskaičiuojama antstoliams, noras dirbti oficialiai greitai praeidavo.

Taip ir norisi jiems pasakyti – nenori dirbti nekvalifikuoto darbo – kreipkis į Užimtumo tarnybą, tačiau ne vien tam, kad įgytumei bedarbio statusą ir pretenduotumei į socialines išmokas, bet tam, kad įgytumei kvalifikaciją.

Šiuo metu Užimtumo tarnyba prisideda prie žmonių motyvacijos stiprinimo ir profesinio orientavimo, siūlo daug galimybių įgyti aukštą pridėtinę vertę kuriančią kvalifikaciją, taip pat siūlo persikvalifikavimo galimybę, kad ir toliau asmenys galėtų sėkmingai integruotis į rinką. Iniciatyvos tikrai sveikintinos, tačiau, kaip sako patys Užimtumo tarnybos darbuotojai, didžiausias iššūkis vis dar yra įtikinti žmones, kad jie sugebės mokytis ir bus reikalingi šalies darbo rinkai.

Manau, kad ne tik Užimtumo tarnybos, bet ir mūsų visų pareiga prisidėti prie tokių žmonių motyvavimo, įtikinimo, kad ir jie sėkmingai gali įsitvirtinti darbo rinkoje ir kurti ekonominę naudą ne tik sau, savo vaikams, bet ir valstybei. Svarbu nenuleisti rankų, turėti noro ir įdėti truputį pastangų.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs