Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijoje įtvirtinta asmenų su negalia teisė gyventi savarankiškai. Kaip reiktų apibrėžti tokį savarankiškumą? Tai teisė bei laisvė žmogui su negalia pasirinkti ir kontroliuoti, kaip, kur bei su kuo jam gyventi gaunant reikiamą pagalbą. Ši valstybės pareiga turi būti įgyvendinama visur: namuose, darbovietėje, bendruomenėje. Asmeninis asistentas – būtina sąlyga šiai teisei įgyvendinti. Gaudamas tokią pagalbą žmogus su negalia gali veiksmingai ir visapusiškai dalyvauti visuomenės gyvenime.
Deja, Lietuvoje ši paslauga dar nereglamentuota. Nėra jokio teisės akto, kuriame būtų apibrėžta, kas tai yra, kam skiriama ši paslauga, kokiems poreikiams patenkinti ji būtų teikiama. Kol kas ši pagalba užtikrinama pagal socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje projektus, kuriuos vykdo nevyriausybinių organizacijų vadovai. Dažniausiai pats vadovas ir būna „asmeniniu asistentu“.
Bet tai, iš esmės, prieštarauja savarankiško gyvenimo sąvokai. Žmogus su negalia negali laisvai pasirinkti bei kontroliuoti, kada, kur ir kaip jam reiks asmeninio asistento pagalbos. Šiandien ši paslauga priklausoma nuo institucijos, o ne nuo pačio žmogaus. Lietuva ruošiasi atsisakyti institucinės globos, todėl turime pamiršti bet kokį priklausymą nuo institucijos.
Asmeninis asistentas yra puiki alternatyva. Kad būtų aiškiau, kaip ši paslauga turėtų būti vykdoma, pažvelkime į Švedijos pavyzdį. Globos institucijų šalis atsisakė 2000-aisiais.
Dar 1994 m. Švedijoje buvo išleistas „Paramos ir paslaugų aktas asmenims, turintiems tam tikrus funkcinius sutrikimus“. Jis garantavo juridinę teisę į asmeninį asistentą. Taigi, šis dokumentas padėjo uždaryti ilgalaikes globos institucijas ir leido žmonėms su negalia gyventi savuose butuose ar nedideliuose (5–6 asmenų) grupinio gyvenimo namuose. Asmeninio asistento paslaugai ir panaudoti ilgalaikėms globos institucijų išlaikymui skirti pinigai.
Asmeninis asistentas yra puikus savarankiško gyvenimo įrankis. Švedijoje ši paslauga apima keletą poreikių: asmeninę higieną, savęs apsitarnavimą (nusirengimą, apsirengimą, maitinimąsi), komunikavimą ir judėjimą.
Kiekvienas neįgalusis turi teisę pasirinkti, kaip ir kur nori gyventi, tačiau, norėdamas gauti asmeninio asistento paslaugas, jis turi gyventi savo būste. Apsistojus grupinio gyvenimo namuose, asistento paslaugų žmogus su negalia negali gauti, nes tai traktuojama kaip maža institucija. Tačiau, palyginti su dabartine situacija Lietuvoje, šis modelis būtų geresnė išeitis nei viena didelė institucija, varžanti bet kokį savarankiškumą.
Asmeninis asistentas yra puikus savarankiško gyvenimo įrankis. Švedijoje ši paslauga apima keletą poreikių: asmeninę higieną, savęs apsitarnavimą (nusirengimą, apsirengimą, maitinimąsi), komunikavimą ir judėjimą. Taigi, asmeninis asistentas įgalina žmogų viskam ir net tampa su šiuo asmeniu geriausiais draugais. Pats neįgalusis pasirenka, kada ir kur reikės paslaugos, bei nusprendžia, kaip ji bus suteikta. Žmogus renkasi ne tik paslaugas, bet ir patį asistentą. Jis turi teisę jo atsisakyti, jei šis/ši dėl kurių nors priežasčių netinka. Kitų paslaugų atveju neįgalusis tokio pasirinkimo neturi.
Visoje Švedijoje yra 21 tūkst. neįgaliųjų, kuriems suteikiama ši paslauga, 60 tūkst. žmonių dirba asmeniniais asistentais (tarp jų yra ir lietuvių). Tam asmuo su negalia gauna tiesiogines išmokas, priklausančias nuo paskirto darbo valandų skaičiaus. Jas (apie 25 Eur per valandą) žmogus su negalia gauna iš socialinio draudimo agentūros, jei paslaugų poreikis viršija 20 val. per savaitę. Priešingu atveju šias išmokas gauna iš savivaldybės, kurioje jis gyvena. Valandų skaičius nustatomas kas dvejus metus.
Visa tai įrodo, kad net ir sunkią negalią turintis asmuo gali gyventi savarankiškai. Šios paslaugos nauda akivaizdi visiems: tėvai turi teisę dirbti, sirgti, atostogauti, mažėja kitų paslaugų poreikis, sukuriamos naujos darbo vietos.
Jei Lietuvoje globos institucijų išlaikymui reikalingi pinigai būtų skirti asmeninio asistento paslaugai įgyvendinti, žmonės su negalia turėtų teisę savarankiškai ir oriai gyventi savoje bendruomenėje.
Kristina Dūdonytė yra Alytaus visuomenininkė, Alytaus neįgaliųjų užimtumo dienos centre anksčiau dirbusi Socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje projekto vykdytoja.
