Aukštųjų mokyklų sujungimas neišgelbės Lietuvos aukštojo mokslo sistemos. Neišgelbėtų ir jokios kitos. Ir ne tik dėl reformą kuruojančios Švietimo ir mokslo ministerijos kompetencijos, atitinkamų studijų bei tyrimų trūkumo, nežinojimo, kuria užsienio sistema remtis, nesitarimo su akademine bendruomene, ar tiesiog situacijos nesuvokimo. Problema kur kas gilesnė, reikalaujanti kur kas radikalesnių sprendimų nei administracinio aparato mažinimas ar akademinių įtakos sferų perskirstymas.
Universitetas yra viena seniausių pasaulyje veikiančių formalių struktūrų. Pirmasis universitetas istorijoje, kaip žinia, yra Bolonijos universitetas, įkurtas 1088 m. Per tūkstantį (!!!) metų, skiriantį mus nuo tos iškilios datos, trečiosios pakopos – aukštoji – mokykla (t.y. Universitetas) patyrė daugybę transformacijų, tačiau išsaugojo pagrindinę struktūrą bei veikimo principus; struktūros pastovumas, tiesą sakant, ir buvo tas dalykas, kuris nulėmė Universiteto išlikimą net pačių sudėtingiausių visuomeninių permainų sąlygomis.
Šios struktūros esmė – griežta hierachija ir griežtai reglamentuotas vaidmenų bei pareigų pasiskirstymas, o pagrindinė taisyklė – visiškas paklusnumas aukščiau esančiam. Kilimas karjeros laiptais – taip pat griežtai reglamentuotas ir planuojamas: pakilti pareigose (pvz., tapti Fakulteto Dekanu) įmanoma tik tuo atveju, jei atsilaisvino aukštesnė pareigybė (o ne tuo atveju, jei darbuotojas puikiai asmeniškai pasižymėjo – atrado naują molekulę, suformulavo naują teoriją, surengė puikią konferenciją ar išleido vertingą vadovėlį. Tai, žinoma, nereiškia, kad užimti Dekano ar kitą administracinį postą galima neturint asmeninių pasiekimų, ar kad šiais laikais administracinės pareigybės Universitete skirstomos autoritariniais metodais).
Bet kokio svarbesnio sprendimo priėmimas turi praeiti bent tris vertinimo lygius (bent jau formaliai) – tokiu būdu kenčia greitis ir lankstumas, tačiau užtikrinamas patikimumas.
Įdomu tai, kad ankstyvuoju – t.y. Viduramžių – laikotarpiu Universitetų steigimu ir valdymu labiausiai rūpinosi vienuolynai (daugiausia, žinoma, vyrų, nes moterims mokslinis išsilavinimas buvo prieinamas tik išimties tvarka. Pirmasis universitetas, kuriame laisvai galėjo studijuoti ir moterys, buvo Londono universitetas (dėl šios pirmumo teisės su juo dabar varžosi Bristolio universitetas, kuris teigia, kad taip pat teikė galimybę studijuoti moterims nuo pat savo įsikūrimo pradžios tais pačiais metais), ir tai įvyko – dėmesio – 1876 (ši informacija – tarp kitko, papildomiems apmąstymams)).
Kitaip sakant, Universiteto kaip sistemos tvarka, arba struktūra, buvo paremta ir tikriausiai atspindėjo bažnytinės hierarchijos tvarką. Vėliau, žinoma, situacija pasikeitė, Universitetas išsilaisvino iš bažnyčios įtakos ir tapo – bent jau deklaratyviai – akademinės laisvės išpažinimo, skelbimo ir skleidimo vieta (šiuo metu Didžiąją Universitetų Chartiją yra pasirašę 805 institucijos iš 85 šalių, ir jų skaičius toliau auga).
Nepaisant to, Universitetas išliko hierarchine struktūra, kuri iš esmės veikia visų pirma tam, kad išlaikytų save pačią (pvz., daugelis paties Universiteto pripažintų mokslininkų dažnai ne tik nėra žinomi, bet ir nėra niekada girdėti plačiajai visuomenei; tuo tarpu visuomenėje žinomi mokslininkai Akademijos dažnai vertinami kiek pašaipiai, kaip besivaikantys „pigaus populiarumo“; net žinomi vieno universiteto mokslininkai dažnai būna niekam negirdėti kitame tos pačios šalies universitete; ir pan.).
Čia reikia pažymėti, jog ši mintis priklauso žymiam D.Britanijos edukologui Kenui Robinsonui, už nuopelnus švietimui Karalienės apdovanotam sero titulu. Kalbėdamas TED konferencijoje 2008 m. (pasisakymą galima rasti čia), K.Robinsonas teigia, kad visa mūsų (tai reiškia taip pat ir lietuviška) švietimo sistema yra skirta vienam tikslui – Universiteto profesoriams ugdyti.
Universiteto profesorius yra šios sistemos viršūnė, aukščiausias taškas ir siekiamybė. K.Robinsono kalba iš tiesų skirta ne tiek švietimo sistemos kritikai, kiek akcentuoti būtinybei ugdyti mokinių kūrybiškumą mokykloje ir kitose švietimo įstaigose (prie kūrybiškumo bandysiu grįžti kiek vėliau), tačiau jo pastebėjimas atkreipia dėmesį į visos švietimo sistemos ir ypač Universiteto tam tikrą anachroniškumą, kuris yra priimamas kaip savaime suprantama ir nekvestionuojama sistemos charakteristika.
Kartu su hierarchine struktūra iš vienuolynų sklandžiai buvo perimta ir žinių monopolio idėja. Pastarąją savo romane „Rožės vardas“ puikiai aprašė medievalistas Umberto Eco. Jame žinių ir mokslo monopolis priklauso vienuolynui, kuriame yra didžiausia pasaulio biblioteka su unikaliais raštais ir knygomis. Knygas skaityti gali tik atidžiai atrinkti vienuoliai, mokantys atitinkamas kalbas. Jų darbas – perrašinėti knygų originalus, taip kuriant knygų kopijas.
Tačiau bibliotekos erdvės yra kuo griežčiausiai saugomos, kad nė vienas vienuolis negalėtų be leidimo išnešti kokios nors knygos (nesvarbu, kopijos ar originalo), o kai kurios knygos – tos, kurios kelia nepatogiausius klausimus – yra saugomos bibliotekos slaptavietėje, į kurią įėjimą žino tik keletas vienuolių. Kitaip sakant, žinios yra prieinamos tik „sertifikuotiems“, patikrintiems ir lojaliems asmenims, kurių veikla ir reputacija nekelia abejonių ar pavojaus institucijos (ar sistemos) funkcionavimui, o galimos grėsmės yra numatomos ir eliminuojamos iš anksto.
Labai panašus modelis iš tiesų veikia aukštojoje mokykloje, arba Universitete. Nors deklaruojamas savarankiško studento mąstymo skatinimas, jis gali apsiriboti tik profesoriui žinomos – t.y. patikrintos ir sertifikuotos – literatūros ar šaltinių išmanymu. Žinoma, yra daugybė profesorių, kurie vertina savarankiškus, kritiškai mąstančius studentus, tačiau Universitetas kaip sistema tokių studentų būtinybės nenumato.
Taigi kai žinios yra prieinamos tik Universiteto bibliotekose, mokslas tampa elitiniu užsiėmimu visų pirma ta prasme, kad knygas gali gauti tik „sertifikuotas“ elitas (puikiai prisimenu, kaip disertacijai reikalingos knygos buvo tik VU Profesorių skaitykloje, ir jas buvo galima gauti tik vietoje skaityti, apie kopijavimą net kalbos nebuvo (teisybės dėlei reikia pridurti, kad tai buvo prieš 15 metų).
Britų Nacionalinėje Bibliotekoje tvarka – dar griežtesnė, į ją apskritai galima patekti tik gavus kito mokslininko rekomendaciją, o knygų kopijavimas kainuoja tiek, kad disertacija tampa aukso vertės). Kitaip sakant, universitetinis mokslas yra privilegija, kuri visada buvo prieinama tik elitui (aristokratams, turtuoliams, gabiems, apsukriems, ir t.t.), ir dažnai vertinamas ne tik pagal pasiekimus (ypač socialinių-humanitarinių mokslų srityje, kur objektyvios tiesos nėra kaip išmatuoti formulėmis ar įrodyti empiriniais eksperimentais), bet pagal pažintis, įtakas ir pan. Disertacijos gynimas neretai tampa disertacijos vadovo ir jos recenzentų mūšio lauku, kuriame disertanto idėjų originalumo klausimas nublanksta prieš akademinių ambicijų grumtynes.
Vienas naujesnių akademinės arogancijos pavyzdžių Lietuvoje – plačiai nuskambėjęs prof. A.Bumblausko pareiškimas apie jam nežinomą prof. L.Mažylį, kuris ėmė ir surado Lietuvos Nepriklausomybės aktą.
Todėl neturėtų stebinti akademinė arogancija, pastebima daugumoje pasaulio aukštųjų mokyklų, kurią galima būtų apibendrinti taip: „jei mano universitete tai yra nežinoma/ nedaroma/ netyrinėjama, arba „jei aš to nežinau/ nedarau/ netyrinėju, tai turbūt tas dalykas – nieko gero, arba nevertas dėmesio“.
Konsultuojantis su įvairių šalių akademinės bendruomenės atstovais su šiuo požiūriu teko susidurti daugybę kartų. Pažįstamas mokslų daktaras, disertaciją apgynęs ne gimtojoje Gruzijoje, o viename D.Britanijos universitetų, prisipažino laikantis tuos kelis metus savo laiko švaistymu – ne dėl to, kad turėjo padėti daugiausia pastangų savo idėjų originalumo apgynimui, bet tam, kad išvis būtų pripažinta jo teisė turėti originalių idėjų.
Vienas naujesnių akademinės arogancijos pavyzdžių Lietuvoje – plačiai nuskambėjęs prof. A.Bumblausko pareiškimas apie jam nežinomą prof. L.Mažylį, kuris ėmė ir surado Lietuvos Nepriklausomybės aktą.
Apibendrinant – Universitetas nuo pat savo atsiradimo buvo piramidinė hierarchinė struktūra. Iš jos buvo transliuojamos naujienos apie mokslą, teorijas, žinios apie visuomenę ir jos procesus, tačiau tik tos, kurios buvo saugios, sertifikuotos, patikrintos bandymais, patvirtintos parašais ir liudijamos atsakingų asmenų autoriteto. Žinių sužinojimo bei tolimesnio skleidimo metodikos buvo apibrėžtos ir kontroliuojamos, o jas išmanyti bei įvaldyti galėjo tik sistemos – Universiteto – patikrinti ir patvirtinti asmenys, kurie gerbė sistemą ir jos autoritetus bei pakankamai klusniai vykdė jos nurodymus.
Interneto revoliucijos pasekmės Universitetui
Skaitmeniniame dabarties amžiuje tai – atgyvenusi struktūra, netinkama telematinės žinių visuomenės modeliui ir neatspindinti jos poreikių. Atsiradus internetui, žinios tapo prieinamos visiems (vidurinės mokyklos mokiniai nagrinėja temas ir ruošia pranešimus apie tai, kas „mūsų laikais“ buvo įkandama ne visiems studentams). Žinių įgijimo schema tapo ne spiralinė ar laiptų formos, kaip anksčiau (to paties dalyko kartojimas vis aukštesniu lygiu nuo pradinės mokyklos iki magistro laipsnio), o labiau panaši į futbolo aikštę, kur rezultatai priklauso nuo greičio ir komandos (jau daugelį metų Nobelio mokslo premijas taikomųjų mokslų srityje gauna ne pavieniai asmenys, o mokslininkų grupės, ir tai visiškai logiška – komandinis darbas leidžia efektyviau naudoti resursus ir greičiau pasiekti rezultatus).
Kitaip tariant, žinių įgijimas tapo plokščias, ir prieinamas kiekvienam norinčiam, net vadovas ar mentorius (be kurio anksčiau buvo neįmanoma apsieiti, nes tiesiog nebuvo žinoma, kur ir ko ieškoti), esant internetui, nebėra būtinai reikalingas.
Tai ir yra viena iš dviejų pagrindinių Universiteto krizės priežasčių. Apie šią krizę savo veikale „Simuliacija ir simuliakrai“ dar 1980-aisiais kalbėjo prancūzų filosofas, vienas žymiausių šiuolaikinės visuomenės tyrinėtojų Jean Baudrillard.
„Universitetas išgyvena nuosmukį – jis neatlieka savo funkcijos socialinėje rinkos ir užimtumo plotmėje, jam nerasime nei kultūrinio užtaiso, nei tikslo perteikti žinias“ (Baudrillard J., Simuliacija ir simuliakrai, originalus tekstas publikuotas 1981 m.). Baudrillard aiškina šia krizę iš savo – simuliacijos – teorijos perspektyvos. Universiteto idėjos žlugimo nagrinėjimas per Baudrillard’o prizmę būtų atskiro straipsnio tema. Šį kartą užteks pasakyti, kad jau 1981-aisiais metais vienas žymiausių mokslo apie visuomenę – sociologijos – teoretikų teigė, jog aukštojo mokslo diplomai dalijami veltui ir nieko nebereiškia, tačiau per beveik keturiasdešimt metų situacija toliau tik blogėjo. Universiteto veikla šiandien vis labiau neatitinka skaitmeninio amžiaus visuomenės poreikių – tokių kaip skaidrumas, plokščias, o ne hierarchinis žinių įgijimo procesas, mokymosi visą gyvenimą tendencija, ir pan.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad dauguma universitetų ieško būdų prisitaikyti, kuria įvairias naujas struktūras, bando reorganizuoti senas ar ieškoti įvairių bendradarbiavimo su visuomene modelių. Kaip sėkmingą atvejį galimą paminėti Trečiojo Amžiaus universiteto koncepciją. Sėkmingą visų pirma dėl to, kad jo studentai demonstruoja deramą pagarbą tradicinei hierarchinei Universiteto sistemai, nes paprastai neturi tikslo pritaikyti gautas žinias praktiškai, o mėgaujasi pačiu jų įgijimo procesu.
Šiais visuotinio – bent jau deklaruojamo – skaidrumo laikais Lietuvos Universitetas ir toliau nori sėdėti dramblio kaulo bokšte ant stiklo kalno, į kurį ne tik užlipti, bet net skambučiu paskambinti negalėtų joks pašalinis „nesertifikuotas“ asmuo ar struktūra.
Kita vertus, hierarchinio mąstymo taip lengvai neįveiksi – juk projektuose irgi dirba žmonės, kuriuos tikrina ir skiria – arba neskiria – Universiteto valdžia, vidinių projekto pareigybių (t.y. darbo, atlygio ir atsakomybės santykio) paskirstymas taip pat dažnai priklauso nuo Universiteto sprendimų.
Plokščios, skaidrios veiklos idėja hierarchinei Universiteto sistemai iš esmės yra svetima. Viešojoje D.Britanijos erdvėje neseniai nuskambėjo atvejis (pateiktas The Guardian elektroninėje versijoje), kada motinystės atostogų išleista mokslininkė grįžusi ne tik nebegavo pinigų savo vykdomam projektui, bet iškilo grėsmė ir jos darbo vietai. Pati moteris buvo tikra, kad iki tol sėkmingai vykdyta ir finansuota jos veikla tapo tiesiog nepriimtina tik dėl to, kad ji turėjo dalintis savo laiku su savo kūdikiu (!), tačiau jokių įrodymų pateikti neįmanoma, nes finansavimo nutraukimas aiškinamas paprastai – nebėra pinigų.
Lietuviškame kontekste aktualiai skamba Lietuvos verslo konfederacijos prezidento Valdo Sutkaus komentaras dėl planuojamų Mokslo ir studijų įstatymo pataisų, kuriose siūloma keisti aukštųjų mokyklų rektorių rinkimo tvarką. Siūloma, jog už rektoriaus rinkimą taptų atsakingas universiteto Senatas, kurio nariais yra paties universiteto darbuotojai. Be to, Senatui planuojama perleisti ir sprendimus dėl disponavimo lėšomis bei universitetams priklausančiu turtu. Kaip teigia V.Sutkus, „sujungus universitetus ir konsolidavus jų valdymą, aukštųjų mokyklų rektoriai, kurių liktų vos keli, taptų nebe aukštųjų mokyklų vadovais, o beveik atskirų respublikų valdovais“.
Kitaip sakant, šiais visuotinio – bent jau deklaruojamo – skaidrumo laikais Lietuvos Universitetas ir toliau nori sėdėti dramblio kaulo bokšte ant stiklo kalno, į kurį ne tik užlipti, bet net skambučiu paskambinti negalėtų joks pašalinis „nesertifikuotas“ asmuo ar struktūra.
Tuo tarpu kalbant apie elektroninius mokymosi ir mokymo būdus bei metodus, jie iš esmės yra vertinami neigiamai, ypač tradicinėse, konservatyviose akademinėse bendruomenėse (tokiose kaip Lietuvos) – nors daugelis aukštųjų mokyklų rengia mokymus savo dėstytojams apie kompiuterinių įrankių įvaldymą bei panaudojimą auditorijose, savarankiškas tokio tipo mokymasis, ypač nuotolinis, yra traktuojamas kaip žemiausias mokymosi piramidės laiptelis. Arogantiškas požiūris į bet kokį panašų formatą – net jei tai būtų Atvirasis universitetas (Open University, įkurtas dar 1969 m. ir viena didžiausių tokio pobūdžio institucijų pasaulyje) – atsiskleidžia paniekinančiuose komentaruose „Baigė ten kažkokius online kursus, ir dabar jau įsivaizduoja, kad gali kitus mokyti“.
Smulkus, bet gan iškalbingas akademinio skepticizmo pavyzdys yra nepasitikėjimas visiems prieinamais elektroniniais šaltiniais – štai kad ir tas faktas, kad joks rimtas mokslinis veikalas neleidžia sau ne tik kad cituoti ar remtis, bet netgi užsiminti apie Wikipedijos egzistavimą (nors galiu galvą guldyti, kad absoliuti dauguma mokslininkų ja naudojasi, nes tai – puikus įrankis, tegu ir netobulas).
Dar didesnis akibrokštas – tai žmonės, kurie didžiuosius gyvenimo atradimus, paveikusius visuomenę, padarė akivaizdžioje nesantaikoje su Universitetu. Šia proga dažniausiai cituojami pavyzdžiai yra Steve'as Jobsas ir Markas Zuckerbergas, kurių universitetinio išsilavinimo nebuvimas (vienas studijas metė, kitas buvo išmestas už nepažangumą) yra nuolat pabrėžiamas ir traktuojamas vos ne kaip pagrindinis jų veiklos akcentas, jei ne katalizatorius.
Reikia tik įsivaizduoti, kokį pažeminimą turėjo nuryti Harvardo akademikai, kai tas pats Markas Zuckerbergas, kuris buvo išmestas iš šio universiteto po antrojo semestro, šiemet sakė tradicinę sveikinimo kalbą Harvardo absolventams – iš karto po to, kai jam buvo suteiktas Harvardo garbės daktaro (!!!) laipsnis (kalbą galima išklausyti čia).
Tiesą sakant, tai visiškai nestebina, ir liudija Universiteto bandymus neatsilikti nuo laiko dvasios. Telematinėje tinklo visuomenėje aukštasis išsilavinimas tapo visiems prieinamu, todėl/ tačiau nebūtinu priedu, o žinių/ žinojimo įgijimo kanalai dažnai išvis aplenkia Universitetą.
Naujienos – taip pat ir mokslo – šiandieną transliuojamos socialiniuose tinkluose, tuo tarpu Universitetas mėgina – kartais net desperatiškai – bėgti paskui jas, ne pirmiau jų (žinoma, nekalbu apie tam tikrus specifinius tyrimus, kurie vykdomi įvairių universitetų moksliniuose institutuose, ir kai kuriais atvejais pasiekia studentus pirmiau nei visuomenę). Geriausias to pavyzdys – kūrybinių industrijų sfera.
Kūrybinių industrijų padalinį turi kiekvienas save gerbiantis universitetas, ypač Lietuvoje, tačiau retas vyresnės kartos akademinės bendruomenės narys šį fakultetą vertina rimtai (arba patį kūrybiškumą, jeigu jau apie tai užsiminėme). Apie mokslo ir kūrybiškumo santykį reikėtų kalbėti atskirame tekste, šiuo atveju galima tik pasakyti, kad kūrybiškumo sektoriaus plėtra ir skverbimasis į visas visuomeninio gyvenimo sferas taip pat prisidėjo prie Universiteto nuosmukio (nes kūrybiškumui hierarchija nesvarbi, tuo tarpu moksle, kaip jau buvo minėta, be jos sunku apsieiti, o žinių visuomenei transformuojantis į kūrybos visuomenę senieji autoritetai praranda įtaką).
Beje, kalbant apie laiko dvasią ir šiuolaikiškus veiklos būdus, ypač kūrybinių industrijų „šviesoje“, lietuviški universitetai išsiskiria kūrybiškumu taupymo srityje – dėstytojus įdarbina tik mokslo metų laikotarpiui, t.y. 10 mėnesių per metus, panašiai kaip daugelis kūrybinių industrijų kompanijų. O vasarą, kai paskaitos nevyksta, ir normaliame pasaulyje pedagoginių profesijų atstovai naudojasi užtarnautu poilsiu arba kelia savo kvalifikaciją, daugelis Lietuvos dėstytojų turi sukti galvą, kokiu būdu susimokėti SODROS ir sveikatos draudimo mokesčius.
Universitetas plius verslas – ar tai įmanoma?
Ši aukščiau paminėta nesąmonė – tik vienas liūdnas pavyzdys, kas nutinka, bandant apjungti dvi savo prigimtimi nepanašias sistemas. Tai – antroji aukštojo mokslo, ir apskritai švietimo krizės priežastis, o konkrečiau – esamos hierarchinės mokslo sistemos konfliktas su kapitalistiniu verslo modeliu.
Pirmąją – industrinę – revoliuciją Universitetas išgyveno lengvai, nes industrinė visuomenė taip pat buvo hierarchinė ir nesikėsino į mokslo autoritetą, priešingai, priskyrė Universitetą aukščiausiai hierarchinei pozicijai. Krizė prasidėjo kartu su elektros amžiumi ir elektros atnešta civilizacine sumaištimi, apie kurią kalba elektros amžiaus „pranašas“ M.McLuhanas (žr. McLuhano veikalą Kaip suprasti medijas) bei vėlesni kompiuterių eros teoretikai – jau minėtas J. Baudrillardas ir kiti.
Švietimo krizė prasidėjo tada, kai hierarchinė, griežtai struktūruota švietimo sistema dėl visuomenėje vykstančių pokyčių tapo vis labiau demokratinė, ir galiausiai infliacinė (apie švietimo infliaciją edukologas K.Robinsonas užsimena toje pačioje kalboje, pabrėždamas, kad aukštasis išsilavinimas nebeturi jokios vertės, nes negarantuoja ne tik darbo, bet ir apskritai jokio pragyvenimo šaltinio. Pakartosiu, kad kalba sakyta 2008 m.).
Verslas ir švietimas negali būti lyginamos sistemos, jos iš esmės yra skirtingos. Švietimas, mokymas yra vienareikšmiškai hierarchinis – mokytojas privalo žinoti/ išmanyti daugiau už mokinį, kitaip mokymas tiesiog neturi prasmės.
Tuo tarpu verslas negali būti hierarchinis, o tik plokščias – nes klientas yra tas, kuris perka, o pardavėjas yra tas, kuris parduoda, ir tokiam sandoriui sudaryti jokia hierarchija nereikalinga. Verslo demokratiškumą ir jo atnešamus konfliktus puikiai iliustruoja „nuvorišų“, „naujųjų rusų/lietuvių“ ir kiti panašūs istoriniai pavyzdžiai, kurie struktūriniu požiūriu reiškia konfliktą tarp visuomeninės hierarchijos ir prekybos demokratijos.
Griežtai hierarchinėje Viduramžių feodalinėje visuomenėje ar netgi senovės Graikijoje ar Romoje šis konfliktas beveik neiškyla, arba iškyla tik epizodiškai, nes prekyba, verslas nesikėsina į visuomeninės santvarkos pamatus. Praturtėjusios viduriniosios klasės ambicijos pradeda kelti konfliktines situacijas pirmosios industrinės revoliucijos metu, XVIII-XIX amžiuje – ‘reportažus’ apie pirmuosius praturtėlius turime būtent iš šios epochos.
Tačiau Universitetas vis dar išsaugo žinių monopolį, nes hierarchinė švietimo sistema išlieka tokia pati kaip ir Viduramžiais, o žinių sklidimo kryptis – iš viršaus žemyn, iš mokytojo/dėstytojo – mokiniams/studentams. Konfliktas tarp verslo ir švietimo iškyla tada, kai plokščios verslo struktūros principai pradedami taikyti hierarchinei, piramidinei švietimo, ir ypač aukštosios mokyklos, veikimo schemai – elektros amžiuje.
Nesuvokiant šio sisteminio, struktūrinio prieštaravimo, Universitetas mūsų dienomis bandomas modifikuoti pagal verslo veikimo principus, ir yra paverčiamas mokslinimo paslaugos teikėju. Svarbu pabrėžti, kad tai vyksta ne tik Lietuvoje, o visame pasaulyje (Lietuvoje viešėjusi Harvardo universiteto profesorė dr. Manja Klemenčič taip pat skundėsi, kad jų universitete studentai nebenori mokytis, darbą stato į prioritetinę poziciją, nori tik gauti diplomą, o ne studijuoti). Studentas tampa klientu, o švietimas privalo veikti pagal rinkos ekonomikos dėsnius, tuo tarpu Universitetas tampa darbo rinkos ‘šulus’ aptarnaujančiu fabriku.
Nesuvokiant šio sisteminio, struktūrinio prieštaravimo, Universitetas mūsų dienomis bandomas modifikuoti pagal verslo veikimo principus, ir yra paverčiamas mokslinimo paslaugos teikėju.
Ši švietimo sistemos infliacija atsisuka ne tik prieš patį Universitetą (krinta mokslo ir dėstymo kokybė, dingsta studentų motyvacija mokytis, vieninteliu prioritetu tampa darbas, o į mokymosi Universitete procesą žiūrimą kaip į gyventi trukdančią, nors ir neišvengiamą, blogybę ir t.t.), bet ir prieš verslą. Kaip sako patys verslininkai, „anksčiau verslas, priėmęs Universiteto absolventą, galėjo būti garantuotas, kad gaus ne idiotą. Dabar tokios garantijos nebėra“ (citata originali, autorius – lietuviškos elektroninių inžinerinių sprendimų įmonės vadovas). Tai reiškia, kad aukštojo mokslo diplomas, anksčiau buvęs proto, sumanumo ar bent apsukrumo liudijimu, tampa dar viena suvartota preke, kurios vertė niekinė visų pirma dėl to, kad prekė yra masinė, t.y. prieinama masėms ir vartojama masiškai.
Kitaip sakant, hierarchinio švietimo modelio pavertimas plokščia verslo schema nekeičiant modelio savybių neduoda jokios naudos nei vienam iš jų (t.y. nei švietimo, nei verslo) vartotojų.
Tai ką daryti?
Kaip sutaikyti šias dvi skirtingos prigimties sistemas, kad jos būtų naudingos tiek viena kitai, tiek mums visiems? Kaip pritaikyti Universiteto struktūrą šiuolaikinės visuomenės poreikiams?
Mano pasiūlymas - DEKONSTRUOTI UNIVERSITETĄ.
Dekonstrukcijos terminą šiuo atveju vartoju ne ta prasme, kuria jį populiarino jo autorius, prancūzų poststruktūralistas Jacques Derrida, bet supaprastintu, socialiniams/empiriniams reiškiniams taikytinu aspektu. Remiantis tokiu požiūriu, daiktas ar reiškinys gali būti perkuriamas naujai, išardžius jį į dalis ir pasirenkant naujam kūriniui ne visas, tačiau tik tam tikras, naujojo projekto idėją atitinkančias detales. Arba suteikiant joms naujas reikšmes/ interpretacijas.
Kitaip sakant, Universiteto idėja ir jo veiklos aspektai turėtų būti iš naujo apmąstyti skaitmeninės revoliucijos kontekste, atsisakant nebereikalingų, pasenusių, trukdančių elementų. Tinkamų, reikalingų elementų pagrindu turėtų būti kuriama nauja, visuomenės poreikius atitinkanti Universiteto sistema. Universitetas kaip struktūra turi būti ne modifikuota, bet perkurta iš naujo – su nauja misija ir nauju santykiu į pagrindinius šią struktūrą sudarančius elementus: mokslą ir mokslininkus, mokslinimą, dėstytojus ir studentus.
Taigi, kokių elementų reikėtų atsisakyti? Visų pirma – hierarchinio mąstymo ir daugiapakopės hierarchinės struktūros. Dabarties sąlygomis sėkmingai gali veikti tik plokščia, dinamiška sistema, kuri nebus savitikslė, t.y. neturės tikslo išsilaikyti pati dėl savęs (čia nenorom prisimena vieno iš Rektorių komentaras, kad reikia išlaikyti specialybių įvairovę, kitaip nepavyks pritraukti studentų ir išlaikyti universiteto).
Todėl Universitetų stambinimas tikrai nepadės – bet kokia didelė, griozdiška sistema veikia lėtai (jeigu dėl to kam nors kyla abejonių, pažvelkite į Europos Sąjungos kaip sistemos veiklą – daugiausia laiko čia skiriama interesų derinimui, o dauguma sprendimų priimami pavėluotai arba apskritai paskęsta biurokratijos ir popierizmo liūnuose). Šiuo atveju sėkmė turėtų lydėti mažus universitetus, kurie gali lanksčiai reaguoti į naujai atsiradusius poreikius – kuriant naujas studijų programas, įdarbinant specialistus praktikus ir pan.
Žvelgiant iš darbuotojų, t.y. dėstytojų, pusės, perspektyvi bus tokia sistema, kurioje savo gebėjimus reikės įrodyti rezultatais, tačiau ne vienodais, kaip dabar (visi be išimties turi publikuotis Web of Science žurnaluose, tačiau ne kiekvienas mokslininkas turi pedagogo gyslelę, o tas, kuris puikiai perteikia žinias studentams, nebūtinai sugeba išsamiai ir giliai teoretiškai samprotauti straipsniuose ir pan.). Universitetas turėtų remtis tinklaveikos principu – bendraujant tarp atskirų branduolių, apie kuriuos telkiasi studentai/ veikla, ‘modulių’ principu.
Nes nuo pradinės mokyklos žinoma, kad išmokyti ir sudominti gali tik asmenybė, taigi mokymasis turėtų telktis aplink asmenybes (kas iš principo ir vyksta nuo Sokrato laikų, taip išreiškiant mokslo bei mokymosi hierarchijos esmę).
Asmenybių trinties išvengti nepavyks, tačiau ji neturėtų užgožti bendro tikslo – žinių transliavimo – ne perdavimo, o transliavimo, ir ne tiek žinių, kiek metodikos kaip jas įgyti ir kaip paskui panaudoti.
Kalbant apie studentus, Universitetas turėtų būti panašus į „mokslo inkubatorius“ – ar labiau „jaunimo inkubatorius“, kur pagrindinė dėstytojo veikla yra moderavimas – studentų kreipimas viena ar kita linkme. Daugelis Vakaruose dabar jau taip dirba, nes kitaip tiesiog nesigauna (studentai nelanko paskaitų arba skundžiasi nekompetetingais dėstytojais). Egzamino pobūdis turėtų pakisti, bent jau tam tikrose disciplinose jo kaip teorinių žinių patikrinimo išvis neliks (kaip sėkmingą pavyzdį galiu pateikti savo dėstomo Tekstinės komunikacijos kurso egzamino užduotį – sukurti publicistinį leidinį. Didesnė grupės dalis su šia užduotimi susidorojo be ypatingo vargo, o kai kurių grupių pasirengimo kruopštumas bei pristatyto leidinio kokybė ir ‘vidinė kultūra’ pranoksta ne vieną realiai egzistuojantį publicistikos ‘šedevrą’).
Mokslas taip pat galėtų būti organizuojamas ‘modulių’ principu – telkiant mokslo veiklą aplink kitus branduolius (asmenybes, komandas, laboratorijas, institutus ir pan.), o naujų narių įtraukimas ir bendradarbiavimas turėtų vykti ne pažinčių ar rekomendacijų, o mokslinių interesų pagrindu. Čia kaip pavyzdį (galbūt ne visiškai tinkamą, tačiau plačiai žinomą įvairiems visuomenės sluoksniams) norėčiau pateikti organizaciją, kurios veikla su mokslu visiškai nesusijusi, bet yra šiuolaikiška ir dinamiška, atliepianti dabarties poreikius daugiau nei vienu ar keletu aspektų, bei sėkmingai pritraukianti finansinę paramą. Tai – Menų fabrikas LOFTAS, organizuojantis įvariausius renginius, nuo pop bei alternatyvios muzikos koncertų iki mados šou bei futurologijos konferencijų. Nors negalėtų būti traktuojama kaip solidaus verslo modelis, ši kompanija sugeba pritraukti įvairiausias tiek savo (kūrybinių industrijų), tiek kitų sektorių asmenybes bei formuoti savo veiklą būtent aplink jas.
Daug diskusijų pastaruoju metu provokuojantis santykis tarp mokslo ir verslo turėtų būti orus bei pagarbus iš abiejų pusių. Universitetas ir visa aukštojo mokslo sistema neturėtų būti orientuota į paslaugos teikimą, nei į verslo aprūpinimą darbuotojais, bet į savarankiškos, mąstančios asmenybės atskleidimą (ne ugdymą – bet čia jau kita, vidurinio mokslo sistemos tema). Tuo tarpu verslas neturėtų tikėtis universitetinių ‘robotukų armijos’, o ieškoti savų naujiems darbuotojams tinkamų vertinimo ir motyvacinių schemų, kuriose atsispindėtų tiek darbuotojo išsilavinimo, tiek asmeninių savybių, reikalingų būtent tam verslui, skatinimas.
Kuriant naująjį Universitetą iš esmės turėtų būti apmąstyta ir aukštojo mokslo santykio su visuomene samprata apskritai. Ar tikrai visuomenei reikia tiek daug žmonių su aukštuoju išsilavinimu? Ar tikrai aukštasis mokslas turi būti prieinamas visiems be išimties, nepriklausomai nuo jų intelektinių gebėjimų? Kokioms profesijoms jis yra būtinas, o kokioms pakaktų ir kolegijos teikiamų žinių? Koks apskritai turėtų būti valstybės požiūris į mokslą – ar jis turi būti masinis reiškinys (kad toliau tęstųsi švietimo sistemos infliacija), ar skirtas tik gabiems ir talentingiems (taip toliau gilinant visuomenės susipriešinimą)?
Kalbant apie lietuvišką aukštąjį mokslą, iškyla dar vienas labai svarbus klausimas – ar Lietuva pajėgi pati savarankiškai sukurti savo valstybei tinkamiausią švietimo sistemą, ir į kokių šalių patirtį reikėtų atsižvelgti šio kūrybos proceso metu? Dauguma tikriausiai pritars, kad skandinaviškieji veiklos modeliai yra turbūt pažangiausi ne tik švietime, bet ir daugelyje kitų sričių, tačiau ar mes galime lygiuotis į šias valstybes, kuriose pragyvenimo lygis keletą kartų lenkia lietuviškąjį, o visuomenės sąmoningumo ir vidinės kultūros laipsnis yra gerokai aukštesnis? Nekalbant jau apie sovietinio režimo patirtį, kurios skandinavai neturi, ir kuri, nepaisant ketvirčio Nepriklausomybės amžiaus, vis dar veikia mūsų visuomenės mąstymą.
Galiausiai būtina paminėti laiko faktorių. Telematinei dabarties visuomenei laikas yra tapęs laisvės ir prabangos matavimo vienetu. Net pradinukai piktinasi, jei jų laikas eina veltui, tuščiai laukiant pamokos ar pramogos. Todėl sėkmingai gali veikti tik tos sistemos, kurios yra dinamiškos, efektyvios, ir lanksčios. Kita vertus, skubėjimas nėra laiko taupymas, dažniausiai priešingai, paskubomis nuveiktus darbus dažnai tenka perdaryti, ir ne po vieną kartą. Lietuviška švietimo ir aukštojo mokslo reforma kažkodėl daroma karštligiškai, tarsi reikėtų nuslėpti kažką nemalonaus ar suspėti į nuvažiuojantį traukinį. Ar tikrai nebebus kito traukinio? O gal, gerai apsvarsčius, reikėtų vis tik vykti ne traukiniu, o lėktuvu?
Kristina Stankevičiūtė yra humanitarinių mokslų daktarė, Kazimiero Simonavičiaus universiteto lektorė.
