Todėl drąsiai pakilome virš tradicinės, „primestos“, „stereotipinės“ moralės, pažiūrėjome į atsilikusius moralizuotojus iš aukšto ir išskleidėme sparnus skrydžiui pažangos link…
Svaiginantis aukštis, laimingos ateities vizija bei neribotos laisvės iliuzija trukdo atsimerkti ir blaiviai pažiūrėti – kas realiai su mumis vyksta? Ką darome ir kuo tampame pakibę virš žmoniją rišančių moralinių saitų? Ar išties ši būsena vadintina žodžiu „laisvė“?
Štai patikėjome, kad galima laisvai pasirinkti, kurie iš mūsų turi teisę gyventi, o kurie neverti netgi gimti. Laisvė skirstyti žmones į „vertus“ ir „nevertus“ tiesiogiai siejama su žmonijos atstovo dydžiu ir jo mamos pageidavimu. Lietuvoje šis pasirinkimas iki 12 vaiko gyvenimo savaitės yra laikomas legaliu. Tačiau bandant jį tvirčiau užfiksuoti teisėje, išryškėja tam tikri kliuviniai. O tada iškyla poreikis juos sunaikinti.
Nejuokinkime ir/ar neliūdinkime vieni kitų „gudriais“ išvedžiojimais, jog saugant embrioną, teks saugoti ir spermatozoidus bei kiaušialąstes.
Nuo 1996 m. Lietuvoje netrukdomai galiojo Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (VTAPĮ) norma: „Kiekvienam vaikui – tiek iki gimimo, tiek ir po jo – turi būti garantuota galimybė būti sveikam ir normaliai vystytis fiziškai bei protiškai“.
Ji turi užtikrinti palankią aplinką vaikui visose jo vystymosi stadijose bei adekvačią pagalbą besilaukiančioms motinoms. Taip pat ši norma leidžia kvestionuoti aborto ir kitokių žalingų intervencijų prenatalinėje stadijoje teisėtumą. O tai kelia grėsmę neriboto pasirinkimo idėjai. Grėsmių naikinimo istorija prasideda nuo to, kad siekdama sutvarkyti visokiausius svarbius vaikų apsaugos sistemos reikalus, Vyriausybė kartu su atsakingomis ministerijomis parengė naujos VTAPĮ redakcijos projektą, kuris dabar intensyviai svarstomas Seime.
Ryžtingai, bet labai atsargiai, projekto rengėjai ėmėsi iškilusios problemos. Iš pirmo žvilgsnio atrodo nieko baisaus, kad VTAPĮ projektas kalba apie vaiką kaip „savarankišką teisės subjektą“. Tačiau visuose kituose teisės aktuose žmonės yra ginami kaip „teisės subjektai“.
Kai geriau pagalvoji, supranti, kad papildomas „savarankiškumo“ kriterijus vaikų atžvilgiu yra perteklinis, dirbtinis ir neatitinkantis tikrovės. Juk dėl amžiaus ir išsivystymo lygio vaikai nebūtinai yra savarankiški, dažnai – netgi labai priklausomi nuo mamos, šeimos. Peršasi įkiri mintis, kad naujuoju VTAPĮ norima saugoti tik tuos vaikus, kurie fiziškai jau yra nuo mamos atsiskyrę.
Kaip buvo galima tikėtis, į teisėkūros procesą įsitraukė ir beribio pasirinkimo ideologijai atstovaujanti Seimo narė A.M.Pavilionienė. Ir, kaip galima numanyti, ji siūlo apsaugą vaikui iki gimimo panaikinti.
Argumentuojama tuo, kad Biomedicininių tyrimų etikos įstatyme iki gimimo taikoma ne vaiko, bet embriono (vaisiaus) sąvoka; ir tuo, kad vaiko iki gimimo apsauga kėsinasi į moters laisvą apsisprendimą bei pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – EŽTPLA konvencija) įtvirtiną teisę į privataus gyvenimo gerbimą. Ne naujiena, jog panašūs argumentai įtikina teisės departamentus bei specialistų konsultuojamus Seimo komitetus. Tačiau į realybę pažiūrėjus atmerktomis akimis, nėra sunku šią miglą išsklaidyti.
Tiesa, kad vaiko iki gimimo vystymosi stadijos biomedicinos moksle yra skirstomos į embriono, vaisiaus (zigotos, gemalo, conceptus ir kt.). Todėl Biomedicininių tyrimų etikos įstatyme, atitinkamame kontekste (kalbant apie embrioną/vaisių kaip biomedicininių tyrimų objektą; kamieninių ląstelių tranzito reguliavimą; draudimą kurti embrionus biomedicininių tyrimų tikslais ir t.t.) jas išskirti yra patogu ir teisinga.
Priešingai, nei stengiasi įtikinti A.M.Pavilionienė, „teisė į abortą“
neegzistuoja.
Vis dėlto turbūt net A.M.Pavilionienei nėra paslaptis, kad tas pats biomedicinos mokslas pateikia ir gimusio vaiko raidos stadijas, kurios yra įvardijamos kaip naujagimis, kūdikis, vaikas, paauglys. Tačiau gimusio vaiko raidos stadijų įvardijimas nepaneigia, kad teisiškai žmogus iki 18 metų yra laikomas vaiku. Lygiai taip pat embriono ir vaisiaus stadijos negali paneigti, kad tam pačiam žmogui iki gimimo yra taikytina vaiko sąvoka.
VTAPĮ vaiko apsaugą nustato, remdamasis 1989 metų JT Vaiko teisių konvencija (toliau – JT Konvencija). Taigi abiejuose dokumentuose pateikiama sąvoka „vaikas“ savo apimtimi turėtų sutapti. JT Konvecijos preambulėje paskelbta: „vaikui, atsižvelgiant į jo fizinį ir psichinį nebrandumą, reikia ypatingos apsaugos ir priežiūros, taip pat atitinkamos teisinės apsaugos, tiek iki gimimo, tiek ir po jo“. Ne mažiau nei akivaizdu, jog šioje konvencijoje vaikais vadinami ir tie, kurie dar nespėjo gimti.
Lietuvos teisėje taip pat galime aptikti „dar negimusio vaiko“ sąvoką – taip žmogus iki gimimo pavadinamas keliuose Civilinio Kodekso straipsniuose (pvz., 2.2 straipsnio 2 dalis, nustato, kad teisių, kurias įstatymai pripažįsta pradėtam, bet dar negimusiam vaikui, atsiradimas priklauso nuo jo gimimo). Todėl A.M.Pavilionienės argumentas dėl išimtinio embriono (vaisiaus) sąvokos taikymo prenatalinėje stadijoje yra tiesiog eilinis nesėkmingas bandymas konstruoti tiesą pagal ideologiją...
Priešingai, nei stengiasi įtikinti A.M.Pavilionienė, „teisė į abortą“ neegzistuoja. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne vienoje byloje yra konstatavęs, kad EŽTPLA konvencijoje įtvirtinta teisė į privataus gyvenimo gerbimą neįpareigoja valstybių užtikrinti galimybės nutraukti nėštumą (pvz., 2004 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Silva Monteiro Martins Ribeiro v. Portugal Nr. 16471/02; 1988 m. spalio 5 d. sprendimas Jean-Jacques Amy v. Belgium Nr. i 1684/85).
Lietuvos teisė Seimo narei taip pat negali padėti, nes pagal mūsų Konstituciją visas teisės į gyvybę apsaugos sąlygas (o kartu ir žmogaus gyvybės apsaugos pradžią) turi nustatyti Seimo priimti įstatymai.
Dar negimusių vaikų gyvybės atėmimo (nėštumo nutraukimo) tvarka yra patvirtinta tik vienasmeniškai priimtu Sveikatos apsaugos ministro įsakymu. Taigi ji negali būti kriterijumi, vertinant VTAPĮ projekto nuostatas. Trumpai tariant, stipriausi A.M.Pavilionienės argumentai yra per silpni, kad į juos galėtų atsiremti siekis apsaugą vaikui iki gimimo panaikinti.
Nejuokinkime ir/ar neliūdinkime vieni kitų „gudriais“ išvedžiojimais, jog saugant embrioną, teks saugoti ir spermatozoidus bei kiaušialąstes.
Jau ne viduramžiai, kad galėtume pasiteisinti negirdėję – biomedicinos mokslas akivaizdžiai rodo, jog naujo žmogaus gyvybė prasideda apvaisinimo (kiaušialąstės ir spermatozoido susiliejimo, naujo genetinio kodo susiformavimo) momentu ir toliau tolygiai vystosi.
Saugoti ją būtina nuo pradžios, o ne nuo kažkurios vėlesnės vystymosi stadijos. Juolab, kad žalingas aplinkos poveikis prenatalinėje stadijoje gali sutrikdyti protinį ir fizinį vaiko vystymąsi, visam laikui pakenkti jo sveikatai ir pabloginti viso gyvenimo kokybę. Vaikai iki gimimo yra labiausiai nuo mamos priklausomi ir kartu – lengviausiai pažeidžiami, bet tai ne paneigia, o padidina jų saugojimo svarbą.
Moters gerovės atžvilgiu nėštumo nutraukimas taip pat nėra geras pasirinkimas. Vaiko netektis visada sužeidžia mama, net jeigu tuo metu jai atrodo, kad kitos išeities nėra.
Tai patvirtina moksliniai tyrimai, kurie rodo, kad abortas daro didelę žalą mamos fizinei ir psichinei sveikatai. Ypač stipriai abortas kenkia moterų psichiniam stabilumui: reikšmingai padidėja moterų savižudybės rizika, dažnos depresijos ir kiti psichiniai sutrikimai. Tai reiškia, kad saugodami vaiką iki gimimo, mes saugome ir jo mamą.
Nusileiskime iš ideologinių aukštybių ir pamatysime – nėra argumentų, kurie paneigtų pamatinį žmogiškumo reikalavimą, kad niekam nevalia nutraukti žmogaus gyvybės. Šis reikalavimas universalus ir taikomas visuotinai – įpareigoja visus žmones visų žmonių atžvilgiu, nepaisant kokybinių (savarankiškumo, išsivystymo, protinių, kūrybinių, kitokių gebėjimų) ar kiekybinių (dydžio, svorio, amžiaus) žmonijos atstovo požymių.
Renkantis iš tiesų laisvai, utilitaristiniai argumentai (patogumas, finansinis stabilumas, aplinkinių spaudimas, laukimas, reikėjimas, planavimas...) negali nusverti mažo, bet augančio žmogaus viso gyvenimo perspektyvos. Pasirinkimas, nulemtas įvairių dalinių veiksnių, bet ignoruojantis didžiausią įmanomą vertybę, nėra laisvas. Tikrai laisva mama visada rinktųsi vaiko gyvenimą. Ją išlaisvintų ne vaiko iki gimimo apsaugos panaikinimas, bet objektyvi tiesa apie tai, kada prasideda žmogaus gyvybė, kokia yra fizinė ir psichinė aborto žala, laiku suteikta reikalinga psichologinė, materialinė ir socialinė parama, o labiausiai – vaiko tėvo (moralinė ir teisinė) atsakomybė.
Tenka prisiminti akivaizdžią, bet dažnai pamirštamą tiesą – ne mamai, ne tėčiui, ne valstybei, o į pasaulį ateinančiam žmogui jo gyvenimo labiausiai reikia. Čia naujo žmogaus laukia neaprėpiamas gyvenimo gylis, plotis, aukštis ir grožis… Tad jeigu pasisakome už kiekvieno žmogaus laisvą pasirinkimą, būkime nuoseklūs – leiskime vaikui gimti, augti ir pačiam laisvai rinktis. Atimdami gyvybę, atimame ir pasirinkimo galimybių begalybę.
Kristina Zamarytė Sakavičienė yra Laisvos visuomenės instituto vadovė
