Viešojoje erdvėje niekas rimtai nepasisako už smurtą arba prieš fizinių bausmių draudimą. Smurtas vaikams yra žalingas, jis pagrįstai uždraustas ir nėra ketinimų to keisti. Išgirskite pagaliau: reformos kritikai kalba apie visai kitas problemas. Apie valstybės kovoje su smurtu taikomų priemonių adekvatumą. Apie tai, kad į privatų šeimos gyvenimą galima kištis, tik remiantis proporcingumo principu.
Proporcingumo principo įsisąmoninimo trūksta visoje vaiko teisių apsaugos sistemoje – nuo viršaus iki apačios. Įvairaus lygmens sistemos atstovai kartoja jų požiūrį atskleidžiantį principą – geriau vaiką paimti iš šeimos nei rizikuoti. Jie kviečia prisiminti, kad Matuko niekas neišgelbėjo. Todėl nuo šiol leistina „gelbėti“ šimtus vaikų, jei tik kyla įtarimas. Čia slypi sistemos giluminė yda – ji neskiria realios žalos nuo potencialios grėsmės žalai kilti. O tai nėra lygiaverčiai dalykai.
Turbūt niekam nereikia įrodinėti, kad atskirdama vaiką nuo šeimos valstybė jau iškart ir realiai padaro vaikui didelę žalą. Toks žalos vaikui sukėlimas gali būti pateisinamas tik tuo, kad valstybė akivaizdžiai gelbėja vaiką nuo dar didesnės žalos. Kitais žodžiais tariant, yra būtinasis reikalingumas valstybei imtis proporcingų priemonių. Vien baimė „rizikuoti“ nėra pateisinamas pagrindas griauti šeimą ir vaiko psichologinį pasaulį.
Mes rizikuojame nuolat, pasaulis pilnas potencialių grėsmių. Teoriškai bet kada gali prasidėti karas, žemės drebėjimas ar nukristi meteoritas... Mūsų kūno funkcijos taip pat gali staiga sutrikti. Tačiau tai – ne realios, bet tik potencialios, menamos grėsmės. Tai suprasdami, vien dėl potencialios katastrofų grėsmės mes negyvename pasislėpę rūsiuose, o vien dėl potencialios grėsmės staiga stipriai susirgti nesigulame į ligoninę. Nesiimame neadekvačių, neproporcingų, gyvenimą stipriai suvaržančių priemonių vien dėl baimės rizikuoti, kad kažkas blogo gali nutikti. Jų imamės tada, kai pavojus išties yra realus. O taikomos priemonės negali kelti didesnės žalos nei ta žala, kurios siekiame išvengti.
Visa tai diktuoja elementarus sveikas protas. Tai numatyta Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme (VTAPĮ): tik realus pavojus vaiko saugumui, sveikatai, gyvybei sudaro pagrindą paimti vaiką iš jo gyvenamosios aplinkos. Tai kartojama ir Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose: „Vaiko paėmimas iš šeimos yra ekstremali priemonė, kuri turi būti naudojama kaip paskutinė galimybė, siekiant išgelbėti vaiką nuo tiesioginio pavojaus“ (NeulingerandShuruk v. Switzerland [GC], No. 41615/07, § 136, ECHR 2010). „Būtinumo sąvoka reiškia, kad ribojimas turi atitikti primygtinį socialinį poreikį ir būti proporcingas siekiamam teisėtam tikslui. Šeimos išskyrimas yra išimtinė priemonė ir, kaip išskirtinai rimtas apribojimas, turi būti pagrįstas pakankamais ir svariais argumentais, atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus“ (žr. cituotą Pontes c. Portugal, § 77, Scozzari et Giunta c. Italie [GC], nos 39221/98 et 41963/98, § 148, CEDH 2000-VIII ir daugelį kitų).
Deja, painiuose Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dokumentuose realus pavojus, būtinasis reikalingumas ir proporcingumas išgaruoja. Štai pagal ministro Lino Kukuraičio patvirtintą Grėsmės vaikui lygių nustatymo aprašą vaiko iki trejų metų paėmimui užtenka vieno aukštos rizikos veiksnio. Toks veiksnys nustatomas, pavyzdžiui, jei vaiko atstovas yra „Apsvaigęs nuo alkoholio” (2.2 punktas). Pagal aprašą vienkartinio tėvų apsvaigimo pakanka, kad vaikas iki trejų metų būtų skubiai paimtas iš šeimos. Tai suprantama tais atvejais, kai tėvai dėl išties sunkaus girtumo laksto su peiliais, muša vaikus, šie ilgą laiką yra palikti alkani, neaprengti ar pan. Vaiką būtina skubiai gelbėti, kai jo gyvybei ar sveikatai kyla tiesioginis, realus pavojus. Bet pažiūrėkite, kokį paaiškinimą viešojoje erdvėje atkakliai kartoja ministerija: „Paprastai laikomasi nuostatos, kad jeigu prie vaikų vartojamas alkoholis, turėtų būti bent vienas suaugęs asmuo, kuris jo nevartoja. Tai būtina tam, kad kas nors iš suaugusių asmenų galėtų pasirūpinti vaiku nelaimės atveju arba pastebėtų sveikatos sutrikimus, gebėtų iškviesti greitąją pagalbą.“
Visgi ciniškiausiai atrodo tie „grėsmės vaikui veiksniai“, kurie iš tiesų nesusiję su grėsme vaikui, bet yra skirti tėvų elgesiui kontroliuoti.
Būna nesąmonių, bet būna ir kelių aukštų nesąmonių, o tai yra pastarosios pavyzdys. Pirma, į namus atvykę vaiko teisių apsaugos specialistai alkotesterių nenaudoja ir promilių nematuoja, tačiau yra teigiama, kad prie vaikų turi būti alkoholio nevartojantis suaugęs asmuo. Tai reiškia, kad tėtis ir mama santuokos metinių ar gimtadienio proga norėdami pakelti po taurę vyno privalo pasamdyti auklę, net jei vaikai jau sumigę. Juk vyną gurkšnojantis asmuo yra „vartojantis”. Antra, reikalavimas grindžiamas tuo, kad suaugę asmenys turi galėti pasirūpinti vaiku nelaimės atveju arba pastebėti sveikatos sutrikimus ir gebėti iškviesti greitąją pagalbą.
Kitaip tariant, kalbama ne apie realią grėsmę, bet apie menamas, mažai tikėtinas situacijas: gal vaikas gali staiga susirgti, galbūt gali įvykti nelaimė, o tada gal kiltų pavojus, nes tėvai galbūt gali nesugebėti iškviesti greitosios pagalbos. Kol kas nėra jokio pavojaus, bet tik mažai tikėtina rizika, tačiau dėl jos kūdikis jau gali būti atskirtas nuo tėvų. Trečia, vaikai iki trejų metų yra labiausiai prisirišę prie tėvų, o jų intensyviai besivystančiai nervinei sistemai atskyrimas nuo šeimos padaro didžiausią neatitaisomą žalą ir stipriai sutrikdo normalią raidą. Bet šis „šalutinis efektas“ ministerijai neatrodo svarbus – vaikams iki trejų metų paimti iš šeimos nustatytas itin mažas barjeras.
Apibendrinant aptartą nuostatą galima pasakyti: auklės negalintiems pasisamdyti tėvams ministerija skelbia alkoholio vartojimo draudimą, kurį pažeidus, leidžia specialistams padaryti realią žalą kūdikiui, kad išvengtų menamos grėsmės.
Šioje vietoje turbūt reikia akcentuoti – aišku, kad prie vaikų vartoti alkoholį yra blogai. Klausimas, ar yra gerai prižadinti miegantį kūdikį ir vežti iš namų, jei saikingai alkoholio vartoję tėvai jam nekelia realaus pavojaus? Tokie vaikų paėmimai jau pasitaiko. Tačiau proporcingumo principas reikalauja, kad priimant sprendimą atskirti vaiką nuo tėvų šalia objektyviai nepamatuojamo „apsvaigimo” būtų ir kiti pavojų rodantys faktai (agresyvus elgesys, nepriežiūra ar pan.).
Grėsmės vaikui lygio nustatymo apraše yra daugiau nuostatų, kurios leidžia nepagrįstai paimti vaikus dėl ydingo grėsmių visumos vertinimo. Šis aprašas giriamas kaip „bendras vertinimo standartas”, bet jis nėra tinkamas nustatyti, ar pavojaus vaikui tikrai realus. Tačiau jis puikiai tinka tam, kad specialistai galėtų apsisaugoti nuo teisinės atsakomybės už neproporcingą ir drastišką sprendimą – formaliai varnelių anketoje pakako.
Kitaip tariant, kalbama ne apie realią grėsmę, bet apie menamas, mažai tikėtinas situacijas: gal vaikas gali staiga susirgti, galbūt gali įvykti nelaimė, o tada gal kiltų pavojus, nes tėvai galbūt gali nesugebėti iškviesti greitosios pagalbos.
Visgi ciniškiausiai atrodo tie „grėsmės vaikui veiksniai“, kurie iš tiesų nesusiję su grėsme vaikui, bet yra skirti tėvų elgesiui kontroliuoti. Pavyzdžiui, tėvai nebendradarbiauja su specialistais, jie neįleidžiami į namus (2.6. punktas), kartu gyvenantys asmenys nekontroliuoja savo elgesio, yra nusiteikę priešiškai (4.4. punktas) ir pan.
Nei vienas iš šių faktorių, kurie apsunkina specialistų darbą, savaime nėra rizikos vaikui veiksnys, todėl negali būti pagrindu paimti jį iš šeimos. Suprantama, kad specialistams iškyla sudėtingų ir pavojingų situacijų, bet jas spręsti yra tinkamesnių būdų – skirti baudą, areštą, panaudoti policijos specialiąsias priemones prieš agresyvius asmenis ar kt. Tačiau vaiką naudoti kaip įkaitą tam, kad kontroliuotum nepaklūstančius suaugusius, paprasčiausiai nežmoniška. Vaikas – ne daiktas, kurį galima konfiskuoti, siekiant nubausti tėvus.
Ne vieta veltis į prievartinio bendradarbiavimo su valstybės aparatu aptarimą bei prisiminti istorinių pavydžių, bet ministerijai tiktų suprasti – ką tik reformuotoje sistemoje imperatyvus reikalavimas tėvams „bendradarbiauti“, švelniai tariant, skubotas. Dauguma stebėjome Eglės ir Gintaro Kručinskų šeimos dramos eigą. Nežinome visų detalių, bet savo akimis matėme: tiek kaimynai, tiek juos pažįstantys draugai, močiutė, psichologė ir advokatė šeimą apibūdina kaip itin rūpestingą ir mylinčią. Jie nebuvo priskirti socialinės rizikos šeimoms, neturėjo jokių problemų su teisėsauga.
Tuo metu vaiką nuo tėvo plėšęs „specialistas“ yra teistas už nusikalstamos gaujos organizavimą, mėgsta puošti savo namus ir automobilį nacių atributika, kaimynai jo bijo bei apibūdina kaip itin agresyvų ir psichiškai nestabilų asmenį. Net keli liudininkai pasakoja apie šiurpą keliantį vaizdą, kaip šis „vaikų gynėjas” gatvėje elgėsi su išsigandusiu berniuku ir jį apsaugoti bandžiusiu tėvu... O ministerijos atstovai visuomenę „ramino“, kad vaikai buvo paimti ne vien dėl pliaukštelėjimų, bet dėl grėsmių visumos – ir dėl to, kad tėtis nebendradarbiavo.
Gal visgi iš pradžių derėtų užsitarnauti visuomenės pasitikėjimą, parodant specialistų nepriekaištingą reputaciją, kompetenciją, teikiant veiksmingą, profesionalią ir išties konkrečiam atvejui tinkamą pagalbą, o tik vėliau tikėtis (bet nereikalauti, grasinant vaikų paėmimu) bendradarbiavimo?
Gal jau užtenka į reformos kritiką atsakinėti šabloninėmis frazėmis, kad vaikų mušti negalima? Reformą kritikuojantys politikai, teisininkai, visuomeninių organizacijų atstovai nėra už smurtą. Jie pasisako prieš bet kokį smurtą: tėvai neturi teisės smurtauti prieš vaiką, o valstybės pareigūnai – prieš šeimą ir joje augančius vaikus.
Reforma buvo būtina. Bet tik girdėdami vieni kitus, galime suprasti, kur kyla tikros reformos problemos. Tik pripažinę jas, galime spręsti – subalansuoti teisės aktus ir formuoti sistemos atstovų suvokimą, kad kiekviena taikoma priemonė turi būti proporcinga.
Nes tik proporcingos intervencijos į šeimą priemonės gali vaikų skausmą iš tiesų sumažinti. O ne pakeisti kitu, kartais dar didesniu skausmu.
Kristina Zamarytė-Sakavičienė yra Laisvos visuomenės instituto valdybos narė, teisininkė.
