„Žvelgdamas į jūsų darbo laikotarpį galiu konstatuoti, kad turite kuo didžiuotis“, – pareiškė šalies vadovas. Nesikuklino ir buvęs premjeras. Jis įsitikinęs, kad Vyriausybė dirbo gerai, o „periodas buvo sėkmingas“. Kuo konkrečiai turi didžiuotis ministrų kabinetas, kuriam vadovavo Gediminas Kirkilas, prezidentas nepatikslino.
Tad ateikime į pagalbą bloga atmintimi nesiskundžiančiam prezidentui. Gal G.Kirkilas turi didžiuotis tuo, kad šalies ižde žioji milijardinė skola? Kad valstybė neįstengia laiku išmokėti savo tarnautojams ir pareigūnams algų, remiamiems visuomenės sluoksniams – socialinių išmokų, senoliams – pensijų? Gal tuo, kad jei po kelių mėnesių neatsiras pinigų, valstybė taps paprasčiausiai nemoki?
Gal G.Kirkilas turi didžiuotis tuo, kad šalies ižde žioji milijardinė skola? O gal tuo, kad jei po kelių mėnesių neatsiras pinigų, valstybė taps paprasčiausiai nemoki?
Taip, taip, kalta pasaulinė finansų krizė, populistinė opozicija, prikišusi į biudžetą netesimų pažadų, švaistūnai lietuviai, norėję stogo virš galvos, o dabar, prigąsdinti permainų koalicijos, puolę taupyti, streikavę mokytojai ir pilkas gruodis už lango. Visi kalti, o G.Kirkilui lieka didžiuotis, kad į sunkmetį šalis žengia švilpaujant kišenėse vėjams, nors vienu metu ekonominis augimas buvo didžiausias Europos Sąjungoje (ES) – gyventojai pirko, nekilnojamojo turto sandorių daugėjo, į biudžetą plaukė milijardinė ES parama. Kaip čia neprisiminsi rusų rašytojo Ivano Krylovo pasakėčios apie lengvabūdį laumžirgį, kuris visą vasarą dainavo, o žiemai atėjus puolė prašyti skruzdės pagalbos, bet sulaukė tik siūlymo dainuoti ir šokti...
Kaip matome, mūsų iždą išpypkiavęs Laumžirgis sulaukia dar padėkos ir liaupsių, tebėra partijos vadovas, tampa opozicijos lyderiu. Gal dėl to, kad jo vadovavimo laikais atskiros ministerijos virto konkrečių veikėjų ar galios grupių valdomis? Gal dėl to, kad šalyje biurokratija tapo kone nekontroliuojama, o korupcijos lygis tik vos mažesnis nei Bulgarijoje ir Rumunijoje?
Tačiau labiausiai G.Kirkilas gali didžiuotis dėl energetikos politikos. Juk jam valdant taip ir nebuvo susitarta su Švedija ir Latvija dėl elektros tiltų per Baltijos jūrą tiesimo, surengtas beviltiškas referendumas dėl Ignalinos atominės elektrinės darbo pratęsimo, o nuolatiniai zyzimai dėl šio klausimo ES aukščiausio lygio susitikimuose ir Briuselio koridoriuose parodė Lietuvą ne iš pačios geriausios pusės. Na, o „Leo LT“ steigimas, dėl kurio net kreiptasi į Konstitucinį Teismą ir klausta apie šios bendrovės įkūrimo atitikimą Konstitucijai, gavo net „amžiaus aferos“ epitetą...
Kuo G.Kirkilas gali tikrai didžiuotis, tai – sugebėjimu megzti intrigas ir šalinti iš savo kelio politinius konkurentus. Juk tipiškas partinis funkcionierius padarė tokią karjerą, kad dvejus metus, laviruodamas tarp politinių rifų, sugebėjo išbūti valdžios olimpe. Visos politinės figūros per tuos porą metų nublanko prieš G.Kirkilo asmenybės spindesį. Iš jo kelio buvo pašalintas partijos kolega Zigmantas Balčytis, Rusijos platybėse ilgam prasmego Viktoras Uspaskichas, politiniame šešėlyje tūnojo Artūras Paulauskas, tol, kol galiausiai su savo partija atsidūrė užribyje, pensininko ramybe džiaugėsi Algirdas Brazauskas, tam tikram laikui nutilo opozicija.
Visus šiuos gebėjimus valstybės vadovas V.Adamkus įvertino kaip įrodymą, kad Lietuvoje egzistuoja demokratinė santvarka, ir pabrėžė šio premjero išskirtinumą vyriausybių istorijoje. Be abejo, G.Kirkilo kabinetas bus įrašytas į Lietuvos istoriją, tik juodomis raidėmis šalia Adolfo Šleževičiaus ir Gedimino Vagnoriaus vyriausybių, kaip ministrų kabinetas, nubloškęs šalį kone dešimtmečiu atgal.
Negi tuo turi didžiuotis G.Kirkilas?
