Dabar rinkimų laimėtojai susiriesdami bando aiškinti, girdi, kalti konservatoriai, kurie “išaugino” Žemaitaičio reitingus. S. Skvernelis, akis išpūtęs byloja: esą, tai ką mums dabar daryti? Žmonės gi taip balsavo… Na, suklaidinti žmonės gali visaip pribalsuoti, bet politikai turi gerai pagalvoti, prieš darydami sprendimus. Faktas, kad koalicija įmanoma ir be Žemaitaičio. Gal skaičiai ir nebūtų tokie įspūdingi, bet žala Lietuvai būtų nepalyginamai mažesnė.
Ar didesnė persvara pasirinkta siekiant daugiau stabilumo? Nemanau. Radikalai dar niekur neįnešė daugiau stabilumo. Jų ir paskirtis ne tokia. Sprendimą dėl kolicijos veikiau nulėmė nežabotas valdžios godulys. O kuo daugiau tos valdžios – tuo daugiau galimybių savo padėtimi pasinaudoti. Matyt ta naujoji dauguma tuo ir skiriasi nuo baigiančios kadenciją, kuriai valdžia vis dėlto – pirmiausia yra pareiga savo šaliai ir jos piliečiams.
Rinkimų laimėtojai valdžios siekė nesirinkdami priemonių, bet Žemaitaitis čia perspjovė visus. Faktiškai jo visa kampanija buvo paremta klaidinimu ir neapykantos kurstymu. Ne tik prieš žydus. Kodėl tokia taktika atnešė šitiek rinkėjų balsų? Todėl, kad visuomenėje visada yra tam tikra dalis žmonių, nepasiruošusių prisiimti atsakomybės už savo pačių nesėkmes ar neveiklumą. Jiems labai reikia rasti, kas kaltas, kad jiems blogai – tai belieka parodyt pirštu ir dar pakurstyt pyktį visokiais prasimanymais...
Konservatoriai, vienok, gali prisiimti dalį atsakomybės dėl tokios Žemaitaičio sėkmės – mūsų silpna ir, svarbiausia, nekoordinuota komunikacija paliko per daug erdvės melui, klaidinimui ir neapykantos kurstymui. Raginimas degioti žvakeles prie Landsbergio namų tik rodo, kad kriminalinio pasaulio papročiai Žemaitaičiui – ne svetimi. Naivu tikėtis, kad šis veikėjas kada nors pasikeis ar sugebės atsiprašyti. Dar labiau apgailėtinai atrodo mėginimai aiškinti, girdi, Nemuno aušra ir Žemaitaitis – ne tas pats. Lyg partiečiai nebūtų tvarkingai „pasipuošę“ rudais marškinėliais. Toks simbolis iškalbingesnis už daugelį lyderio nusikalbėjimų, ir koalicijos sutartyje įrašytas punktas dėl antisemitizmo yra visiškai niekinis.
Ketvirtadienį Seimo Kovo vienuoliktosios salėje nuskambės mažiausiai dvidešimt melagingų priesaikų. Ko verta apsimelavusių socdemų priesaika – irgi klausimas. Apskritai, nelabai suprantu, kodėl tie socdemai, kurie nepritaria koalicijai su Nemuno aušra, turėtų balsuoti už jau dabar susikompromitavusio G. Palucko kandidatūrą į premjerus. Bet čia jau – kiekvieno sąžinės reikalas. Gal iš piktumo balsavusiems rinkėjams tai ir vis tiek...
Gal jie nepastebės ir to, kad naujoje daugumoje žmonių, išmanančių valstybės auginimo ir saugumo meną nėra taip daug, ir kad lyderiai net jų neklauso...
Dabartinė Seimo pirmininkė atkreipia dėmesį, kad didelė dauguma rinkėjų balsavo už tris partijas: socdemus, konservatorius ir liberalus. Tad rinkėjų valia niekaip neįpareigoja traukti į koaliciją radikalų. Ko gero mitinge prie Seimo priesaikos dieną pirmose gretose turėtų stovėti nuvilti socdemų rinkėjai... O mes priimam rinkėjų verdiktą, ir jokio sukilimo nekeliam. Turim įvertinti situaciją ir savo klaidas, kurios rinkėjų akyse nusvėrė pastarųjų metų Lietuvos pažangą.
Pirmieji šių rinkimų nugalėtojų žingsniai jau padarė Lietuvai nepataisomą žalą: moralinės lyderystės praradimas tarptautiniu mastu turės apčiuopiamų pasekmių užsienio investicijoms, taigi, mažiau atsiras gerai apmokamų darbo vietų... Jeigu dar mokesčiais bus užsimota prieš vidurinę klasę, rizikuojam vietoj augančios gerovės sulaukti ekonomikos recesijos, gal net vėluojančių pensijų...
Norėtųsi, kad tai būtų netiesa, bet realybę vis dėlto reikia matyti tokią, kokia ji yra. Ir grėsmes dera vertinti realiai.
