Tikresnių brandos egzaminų nebūna. Juk juose išbandomas kiekvienas: kiekvieno piliečio pareigos supratimas, meilė demokratijai ir laisvei, už kurią tenka sumokėti labai aukštą kainą. Režimo samdinių rengiami „bananų baliai”, sulaikymai, smurtas, patyčios, kankinimai, teroras – rimti egzaminai visai Baltarusijos visuomenei ir kiekvienam jos nariui. Žurnalistai, diplomatai, įmonių vadovai, medikai, studentai, moterys – kiek tikrų, nesumeluotų, nuoširdžiausių pilietiškumo akcijų matėme šiomis dienomis. Baltarusiai tikrai turi kuo didžiuotis, pirmiausia – savo žmonėmis.
Baltarusijos tauta gyva, pastarųjų dienų įvykiai – atsakymas visiems skeptikams, „nurašinėjusiems” Baltarusiją. Baltarusiai nenusiteikę ilgiau kentėti, jie neleis daužyti ir kankinti savo vaikų. Šių dienų ir naktų Baltarusija, skęstanti baltai-raudonai-baltų vėliavų jūroje, taip ryškiai primenančioje mūsų, LDK, spalvas. Kaip ir praėjusiais metais Vilniuje, laidojant mūsų didvyrius, nužudytus 1863 m. sukilimo vadus, kai baltarusių vėliavų Vilniuje buvo beveik daugiau nei mūsų trispalvių ar istorinių Lietuvos vėliavų su svarbiausiuoju simboliu – Vyčiu. Visa tai liudija baltarusių tautos, jos savimonės atgimimą, europietiškąją prigimtį ir mūsų bendras šaknis.
O diktatoriui teks bėgti. Jei spės. Kaip 2014 metais V.Janukovyčiui, išdavusiam Ukrainą. Kiekviena nauja protestų diena veikia Lukašenkos nenaudai. Rusijos kariuomenės kvietimas jo režimui apginti, Baltarusijos valstybės atidavimas Kremliaus žinion – tai pats tikriausias prezidento priesaikos sulaužymas, atvira valstybės išdavystė.
Diktatorius rinkimams ruošėsi rimtai. Jis jau seniai žinojo, kad sąžiningai rinkimų jis nelaimės. Todėl padarė viską, kad tarptautinių stebėtojų Baltarusijoje nebūtų. Tokios tarptautinės organizacijos, kaip Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO), kurios narė yra ir Baltarusija, labai norėjo atsiųsti tarptautinę rinkimų stebėjimo misiją į Baltarusijos prezidento rinkimus. Lukašenka pasirūpino, kad kvietimas – o be kvietimo ji neįmanoma – būtų nusiųstas taip vėlai, kad ESBO liktų tik pareikšti apgailestavimą, kad kvietimas yra gerokai pavėluotas, todėl tarptautiniai stebėtojai atvykti negalės.
Laima Andrikienė yra Nepriklausomybės atkūrimo akto signatarė.
Visa širdimi remiu protestų Baltarusijoje dalyvius, išrinktąją prezidentę Svetlaną Cichanouskają. Ji tikrai nėra silpna moteris, kaip bandoma ją pateikti. Ji nepabūgo būti kandidate iki galo, iki pergalės rinkimuose. Iš anksto žinodama, kad rinkimų rezultatai bus klastojami, kad ir pergalės atveju teks patirti daugybę išbandymų. Kaip nepabūgo ir nepasitikėjimo, etikečių apie “prorusišką” kandidatę kabinimo, grasinimų ir patyčių neva ji nesupranta, ką daranti. Ne kiekvienas stiprus ir patyręs vyras ištvertų tai, ką teko patirti ir įveikti šiai jaunai moteriai. Išrinktoji prezidentė – toks šiandien turėtų būti tikrasis Svetlanos Cichanouskajos titulas. O Lietuvos misija – padėti, visomis išgalėmis. Nes ši kova – pati tikriausia kova už mūsų ir jų Laisvę.
O Lukašenka, ne tik pralaimėjęs prezidento rinkimus, bet ir praradęs bet kokį tautos pasitikėjimą bei pagarbą, turės bėgti iš šalies. Kartoju – jei spės. Nes išdavikų negerbia niekas – nei išduotieji, nei tie, kurių naudai jie dirba. Geriausiu atveju tūnos kur nors pamaskvėje, stengdamasis įtikti Kremliaus šeimininkui. Iki pabaigos.
