Lietuvoje renkami parašai po pareiškimu, kuriuo nepritariama Lietuvos pozicijai. Šiandien (2018 01 10) paskelbtame pareiškime teigiama, kad balsavimu už minėtą rezoliuciją Jungtinėse Tautose Lietuvos valdžia ne tik „nesuderino solidarumo su ES ir JAV kaip tai, susilaikydamos balsavime, padarė Lenkija ir Latvija“, neatsižvelgė į Lietuvos valstybės interesų visumą, bet ir „pažeidė mūsų šalies nacionalinius interesus“.
Manau, kad pareiškimo autorių teiginys, jog Lietuvos valdžia pažeidė nacionalinius interesus, yra aiškiai per stiprus ir nepagrįstas.
D.Trumpas savo sprendimą derino tik su Izraeliu, bet ne su Europos Sąjunga, kuri yra svarbus veikėjas Artimųjų Rytų krizės reguliavime.
Vokietija, nuolatinė ir ištikima JAV sąjungininkė Didžioji Britanija, Prancūzija, apskritai dauguma ES valstybių narių taip pat neparėmė JAV sprendimo ir balsavo už JT rezoliuciją (iš ES valstybių narių susilaikė tik šešios – Čekija, Lenkija, Vengrija, Kroatija, Rumunija ir Latvija). Europos Sąjungos, kuriai tuo metu pirmininkavo Estija, valstybės narės poziciją derino tarpusavyje, todėl neverta stebėtis dėl tokio pakankamai vieningo ES valstybių, taip pat ir Lietuvos balsavimo. D.Trumpas savo sprendimą derino tik su Izraeliu, bet ne su Europos Sąjunga, kuri yra svarbus veikėjas Artimųjų Rytų krizės reguliavime.
Antra, ko turėtų reikalauti asmenys, pasirašę po teiginiu, kad mūsų šalies nacionaliniai interesai buvo pažeisti? Juk tai labai rimtas kaltinimas. Toliau – siekti nepasitikėjimo užsienio reikalų ministru, o gal ir ministru pirmininku ar valstybės vadove? Bent kol kas Lietuvos politiniuose sluoksniuose niekas apie tai neužsimena, bet pareiškimo tekstas tai akivaizdžiai implikuoja.
JT rezoliucija – tik atsakas į JAV sprendimą
Tai, ką JAV ambasadorė N.Haley vadina Jungtinių Tautų ataka prieš JAV, buvo tik atsakas į provokacija kvepiantį D.Trumpo sprendimą. Nė viena JAV administracija nuo pat Izraelio valstybės susikūrimo 1948 metais nesiekė perkelti šalies ambasados iš Tel Avivo į Jeruzalę, ir tai darė dėl visiems žinomų ir suprantamų priežasčių.
Juk ir žydai, ir palestiniečiai Jeruzalę laiko savo politine sostine bei religiniu požiūriu šventa vieta. Tai šventa vieta ir krikščionims. O dalis palestiniečių yra krikščionys. Bet kokios taikos derybos tarp abiejų pusių negali baigtis, neišsprendus Jeruzalės statuso problemos.
Šis statusas ginčijamas jau nuo 1948 metų Izraelio–arabų karo. Iki to karo JT buvo paskelbusios Jeruzalę miestu, turinčiu tarptautinį statusą. 1948 metais Izraelis užėmė vakarinę Jeruzalės dalį, o per 1967 m. karą užėmė ir rytinę Jeruzalę. Vienas iš taikos tarp Izraelio ir palestiniečių scenarijų numato vakarinės miesto dalies atidavimą Izraeliui, o rytinės – būsimai Palestinos valstybei.
Ilgą laiką JAV Jeruzalės statusą laikė viena tų esminių problemų, kurias reikėtų išspręsti derybose tarp Izraelio ir palestiniečių. Tai buvo rimta korta JAV rankose. Ją D.Trumpas atidavė, negaudamas jokių Izraelio nuolaidų ar net pažadų. Iki šiol sprendžiant Izraelio–Palestinos konfliktą JAV save vadino bešališku tarpininku. Ambasados perkėlimas į Jeruzalę dar labiau sumažins šį jau ir taip menkstantį Amerikos įvaizdį.
JAV autoritetas Artimuosiuose Rytuose iki šiol neatkurtas po Irako okupacijos. Tikėtina, kad dabar jis smuks dar labiau. Tai visiškai neatitinka JAV nacionalinių interesų. Juk ir toliau didelę dalį naftos JAV importuoja iš arabų šalių. Bet D.Trumpas jau baigia įpratinti pasaulį prie kontraversiškų JAV žingsnių – nuo klimato kaitos iki laisvosios prekybos.
Ilgą laiką JAV Jeruzalės statusą laikė viena tų esminių problemų, kurias reikėtų išspręsti derybose tarp Izraelio ir palestiniečių. Tai buvo rimta korta JAV rankose. Ją D.Trumpas atidavė.
Palestiniečių bei arabų šalių reakcija yra vienareikšmiškai neigiama, ir neaišku, kiek tai padidins įtampą regione, dažnai vadinamame „parako statine“.
Kokie galimi ateities scenarijai?
Verta prisiminti, kad prezidentas D.Trumpas pasirašė ir kitą dokumentą, kuriuo ambasados perkėlimas į Jeruzalę atidedamas pusei metų. Galbūt tai užtruks ir ilgiau. Baltieji Rūmai tikina, kad tai yra tik praktinis bei logistinis klausimas ir jokios politikos jame nėra. Tačiau niekas netrukdo jau dabar prie JAV konsulato Jeruzalėje durų pakabinti naują lentelę, žyminčią JAV ambasadą. Ko gero, klausimas yra gilesnis, ir dabar dar anksti pasakyti, kada iš tikro JAV ambasada įsikurs Jeruzalėje. Taip JAV palieka sau galimybes dar kurį laiką daryti įtaką Izraelio–Palestinos deryboms, jei tokios vyktų.
Kitas nežinomasis – ko verta JAV ambasadorės N.Haley griežta retorika prieš tas šalis, kurios Jungtinėse Tautose neparėmė JAV? Panašu, kad tai ne vien žodžiai, juos seka nauji JAV veiksmai ir sprendimai. JAV jau paskelbė apkarpysianti savo indėlį į JT finansavimą 2018–2019 metais. Neatmetama galimybė, kad JAV gali imtis grasinimų išstoti iš JT, kaip padarė UNESCO atveju: įkandin JAV, paskelbusios apie traukimąsi iš šios JT švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (nuo 2011 m. JAV nemoka metinių įmokų, nuo 2013 m. nebeturi balso teisės), praėjusių metų gruodį apie pasitraukimą iš UNESCO paskelbė Izraelis. Abi valstybės oficialiai ir galutinai pasitrauks iš UNESCO šių metų gruodžio 31 dieną. Apie sprendimą trauktis iš UNESCO JAV paskelbė 2011 metais, kai šios organizacijos nare tapo Palestina. Tiesa, iš UNESCO Jungtinės Valstijos buvo pasitraukusios ir anksčiau, prezidento R.Reagano laikais, bet vėliau sugrįžo.
D.Trumpo „kryžiaus žygis“ prieš Jungtines Tautas?
Jungtinės Tautos atspindi realijas, atsiradusias pasaulyje po Antrojo pasaulinio karo. Karo laimėtojai jau daugiau nei septynis dešimtmečius JT Saugumo Taryboje naudojasi veto teise, o ir apskritai visa JT struktūra yra neefektyvi. Kai kurios JT struktūros, kaip antai JT Žmogaus teisių taryba, kurios mandatas – žmogaus teisių apsauga, per minėtą laikotarpį buvo ne kartą užvaldytos valstybių, kuriose žmogaus teisių padėtis – skandalingai bloga, ji buvo reformuota, tačiau ir dabar negali pasigirti efektyviu veikimu. Izraelis ypatingai ir nepagrįstai dažnai tampa šios organizacijos kritikos objektu ir taikiniu.
Per septynis dešimtmečius jėgų pasiskirstymas pasaulyje stipriai pasikeitė: daugelis šalių, pradedant Indija ar Brazilija ir baigiant Europos Sąjunga (Europos Parlamentas JT reformos klausimu yra priėmęs ne vieną rezoliuciją) reikalauja pertvarkyti JT. Reikalauja ne make up'o, eilinio papudravimo ir kėdžių perstumdymo, kuris įvyksta kiekvieną kartą naujam politikui užėmus JT generalinio sekretoriaus kėdę, o esminės, tikros JT reformos. Galima įsivaizduoti, kokio sunkumo tai darbas ir kiek jis gali užtrukti, bet pirmiausia reikia politinės valios jo imtis.
Šiame kontekste D.Trumpo „kryžiaus žygis“ prieš JT, jei toks įvyktų, galėtų turėti ir teigiamų pasekmių. Ar galime tikėtis, kad JAV ir Izraelis imsis Sizifo darbo – vietoje senųjų Jungtinių Tautų sukurtų jų pakaitalą, atspindintį šių dienų jėgų pasiskirstymą pasaulyje? Jei taip, turime padėti tai padaryti, įvykdyti. Net jei toji idėja ateina iš D.Trumpo, vienoje iš pastarųjų tviterio žinučių save vadinančio nei daug, nei mažai – tik „stabiliu genijumi“.
Dr. Laima Andrikienė yra Europos Parlamento narė
