Nors tikroji priežastis, matyt, kita: išrinktoji prezidentė iškilmingiausiai inauguracijos ceremonijos daliai atvyko į Kachetiją, kurios gyventojai pirmajame prezidento rinkimų ture palaikė jos oponentą, M.Saakašvilio remiamą G.Vašadzę, todėl inauguracija Telavyje buvo tarsi priekaištas, o gal ir galios demonstravimas.
Neabejotinai siekta ir kitų tikslų, pirmiausia – išvengti masinių protestų, kurių nebūtų išvengta, jei inauguracija būtų vykusi sostinėje Tbilisyje. Tačiau inauguracijos dieną protestų išvengti nepavyko: opozicija susirėmė su policija, kelyje į Telavį ir jo prieigose opozicijos surengtos demonstracijos dalyviai žygiavo nešini bulvėmis ir svogūnais, simbolizuojančiais, kad rinkimuose buvo perkami balsai. Opozicija nepripažįsta rinkimų rezultatų, kaltindama, kad pergalė įvairių machinacijų būdu buvo tiesiog pavogta iš rinkimus laimėjusio G.Vašadzės.
Porai savaičių likus iki inauguracijos iškilmių laikraštis „Financial Times“ publikavo išrinktosios prezidentės straipsnį, kuriame ponia Zurabišvili save vadina pirmąja europietiškas šaknis turinčia Gruzijos prezidente: „Kaip pirmoji šalies prezidentė, turinti europietiškas šaknis, aš ir toliau ginsiu Vakarų vertybes...“ („As the country‘s first president with European roots, I will continue to defend western values from the destabilising influences of our northern neighbour“).
Kuo ponia prezidentė laiko visus Gruzijoje gyvenančius gruzinus – paslaptis, bet akivaizdu, kad ne europiečiais, jei pasak jos visi iki jos buvę Sakartvelo prezidentai neturėjo europietiškų šaknų, neabejotinai tai galioja ir juos rinkusiems, už juos balsavusiems gruzinams…
Inauguracijoje dalyvavo buvęs Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy, kaip ir kadenciją baigiantis Gruzijos prezidentas G.Margvelašvilis. Pirmą kartą Gruzijos istorijoje valdžia buvo perduota civilizuotai, dalyvaujant abiem prezidentams, ir kadenciją baigiančiajam, ir kadenciją pradedančiajai. Priminsiu, kad tuometiniam B.Ivanišvilio statytiniui G.Margvelašviliui tapus prezidentu M.Saakašvilis tą pačią dieną paliko Gruziją, dar anksčiau pats M.Saakašvilis atėjo į valdžią su Rožių revoliucija, kurios metu buvo nuverstas tuometinis prezidentas E.Ševarnadzė.
Gruzija – ES Rytų partnerystės politikos flagmanė
Gruzija vertinama kaip Europos Sąjungos (ES) valstybė partnerė, daugiausiai pasiekusi eurointegracijos procese lyginant su kitomis ES Rytų partnerystės šalimis, tokiomis kaip Ukraina ir Moldova, jau nekalbant apie Armėniją, Baltarusiją ar Azerbaidžaną. Žiūrint iš Europos Parlamento perspektyvos ar iš Lietuvos Gruzija atrodo pasiekusi tikrai nemažai: ES ir Gruziją saisto asociacijos sutartis, laisvosios prekybos sutartis, bevizis režimas.
Lapkričio mėnesį Briuselyje įvyko Gruzijos Vyriausybės Ministro Pirmininko ir kai kurių ministrų aukšto lygio susitikimas su Europos Komisijos (EK) kolegija, ty. grupe EK narių, jo metu buvo aptarta Gruzijos pažanga ir ateities darbai. Briuselis – ir Europos Parlamentas, ir Europos Komisija, ir ES valstybės narės su dideliu dėmesiu stebėjo, kaip Gruzija išlaikys demokratijos egzaminą, t.y. ar prezidento rinkimai bus demokratiški, kaip elgsis Rusija, ypatingai prisimenant prieš dešimtmetį įvykusią Rusijos karinę agresiją, kurios metu nuo Gruzijos buvo atplėštos dvi jos dalys, Cchinvalio (Pietų Osetijos) ir Suchumio (Abchazijos) regionai, kurie tebėra okupuoti ir valdomi Kremliaus paskirtų marionečių. Rusijos agresija prieš Gruziją nesiliauja ir dabar: administracinė linija nuolat „stumiama“ į Gruzijos pusę, o Gruzijos valdžia laukia dienos x. Tikimasi neva nesipriešinimu galima suminkštinti Kremliaus valdovų širdis, o nuolaidumu, nutylėjimu – net tada, kai administracinė linija, tiksliau – okupuotos teritorijos riba, perkeliama vis tolyn, gilyn – pelnyti malonę ir kada nors atgauti okupuotas teritorijas.
Tiesa, tarptautinė bendruomenė nepripažįsta valstybėmis pasiskelbusių dviejų Gruzijos regionų, atvirkščiai – pripažįstamas Gruzijos teritorijos vientisumas ir integralumas bei sienos, buvusios iki 2008-ųjų rugpjūtį Rusijos įvykdytos agresijos. Nei šių metų prezidento rinkimai, nei 2016 m. vykę parlamento rinkimai okupuotose teritorijose nevyko, ten gyvenantiems Gruzijos pilie
iams nebuvo leista balsuoti: pirmojo prezidento rinkimų turo metu visi administracinės linijos perėjimo punktai buvo uždaryti, antrojo turo metu visi buvo uždaryti, išskyrus vieną. Matyt, kad niekas nepastebėtas neišsprūstų į Gruziją balsuoti…
Prezidento rinkimai ar referendumas Saakašvilis prieš Ivanišvilį
Prezidento rinkimuose kovojo 25 kandidatai, antrajame ture beliko du – „nepriklausoma“ kandidatė Salomė Zurabišvili ir M.Saakašvilio remiamas Grigolis Vašadzė. Abu – buvę M.Saakašvilio užsienio reikalų ministrai, tačiau jų biografijos ir politinis patyrimas – labai skirtingi.
S.Zurabišvili gimė Paryžiuje, išeivių iš Gruzijos šeimoje, kuri paliko Gruziją prieš 100 metų. Karjerą Prancūzijoje ji darė šios šalies diplomatijos tarnyboje, 2003 metais tapo Prancūzijos ambasadore Gruzijoje. O jau 2004-aisiais Prezidentas M.Saakašvilis ją pakvietė tapti Gruzijos užsienio reikalų ministre, tas pareigas S.Zurabišvili ėjo apie metus, 2005 m. spalį dėl nesutarimų su parlamentu turėjo atsistatydinti. Didžiausias jos pasididžiavimas – kad derybose su Rusija jai pavyko pasiekti, kad Gruzijos teritorijoje buvusios rusų karinės bazės būtų iš ten pašalintos.
G.Vašadzė – gimęs ir užaugęs Gruzijoje, taip pat karjeros diplomatas, karjerą pradėjęs sovietmečiu, dirbęs SSRS ambasadose Vakaruose. Iš tų laikų turintis nemažai draugų Rusijoje. Kaip ir S.Zurabišvili, buvęs M.Saakašvilio užsienio reikalų ministras. Jo prezidento rinkimų programoje tarp kitų prioritetų buvo įrašytas M.Saakašvilio sugrąžinimas į Gruziją, jo pilietybės atkūrimas.
Šių dviejų kandidatų kova antrajame rinkimų ture buvo nuožmi, neapsieita ne grubių kaltinimų tėvynės išdavimu ir grasinimų mirtimi. Tiesą pasakius, antrajame ture su G.Vašadze kovojo ne Zurabišvili, o valdančiosios partijos „Gruzijos svajonė“ sunkioji artilerija – oligarchas, buvęs premjeras ir didžiausias M.Saakašvilio priešas Bidzina Ivanišvilis, Tbilisio meras, praeityje garsus futbolininkas Kacha Kaladzė ir kiti žinomi politinio lauko žaidėjai. Visa Bidzinos Ivanišvilio kariauna.
Kodėl Bidzinai Ivanišviliui prireikė Salomės Zurabišvili
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nesuprantama, kodėl oligarchui B.Ivanišviliui prireikė S.Zurabišvili prezidento poste su jos vakarietišku šleifu? Kai prieš penkerius metus to paties turtuolio statytinis G.Margvelašvilis tapo šalies prezidentu, pasirinkimas atrodė logiškas: Ivanišviliui reikėjo paklusnaus prezidento, pildančio visus „pilkojo kardinolo“ norus. Pradžioje G.Margvelašvilis, buvęs ministras, toks ir buvo, tačiau labai neilgai. Pastaruoju metu jis buvo nuoširdus ir atkaklus valdančiosios partijos ir jos lyderio B.Ivanišvilio kritikas ir oponentas, o dėl sukaupto patyrimo ir to fakto, kad jis nedalyvavo rinkiminėje kovoje – ir vienas objektyviausių padėties vertintojų. Taigi, ar Zurabišvili bus paklusni prezidentė? Jei ne – kas tada?
Pastebėtina, kad naujosios prezidentės partnerystė su B.Ivanišviliu prasidėjo ne prieš šiuos rinkimus, o gerokai anksčiau. 2016-aisiais vykusiuose parlamento rinkimuose S.Zurabišvili dalyvavo kaip nepriklausoma kandidatė vienoje Tbilisio rinkimų apylinkių, tačiau „Gruzijos svajonė“, t.y. Bidzina Ivanišvilis toje rinkimų apylinkėje nekėlė jokio kandidato, kitaip sakant, uždegė „žalią šviesą“ poniai Zurabišvili. Prieš prezidento rinkimus ji taip pat prisistatydavo kaip nepriklausoma kandidatė, tačiau ji buvo visapusiškai remiama valdančiosios partijos, nuo kampanijos pradžios iki pabaigos.
Jos pergalei užtikrinti imtasi net tokių triukų, kokius sau leidžia tik autokratijos: savaitei likus iki antrojo rinkimų turo Gruzijos Vyriausybės vadovas sukvietė spaudos konferenciją, kurios metu paskelbė „gerąją naujieną“: visiems, kurie turi negrąžintus kreditus bankuose, jie bus nurašyti tarp gruodžio 15 ir 31 dienos. tai yra visi įsiskolinimai, kurie neviršija 2000 larių arba apie 750 JAV dolerių, bus panaikinti, ir tai palies 600 000 suaugusiųjų, taigi, rinkimų teisę turinčių Gruzijos gyventojų (iš viso Gruzijoje – 3,5 milijono rinkimų teisę turinčių piliečių). Skolų nurašymas kainuosiąs apie 1,5 milijardo larių arba apie 560 milijonų JAV dolerių, ir visa tai apmokės B.Ivanišvilio fondas. Už tai B.Ivanišviliui – didžiausia šalies vyriausybės padėka. Juk tiek žmonių bus išbraukti iš bankų „juodųjų sąrašų“, galės lengviau atsikvėpti, vėl galės gauti paskolas. Taigi, balsuokite už B.Ivanišvilio remiamą kandidatę!..
Rinkimų stebėtojams iš Europos Sąjungos teko primygtinai ir ne kartą priminti, kad tai niekas kitas, kaip įžūlus, masinis balsų pirkimas. Ir kad tokie vyriausybės veiksmai nepriimtini ES narystės siekiančioje valstybėje, jie nusipelno griežto vertinimo. Toks valdančiosios partijos veikimas, sėkmingai panaudotas rinkimų kovoje ir likęs neįvertintas, neabejotinai bus panaudotas ir ateityje. Tai nėra tas kelias, kuriuo Gruzija turėtų eiti, nes šiuo požiūriu ji yra artimesnė Putino Rusijai nei demokratinei Europai.
Vietoje išvadų
Baigiu šį komentarą, atsakydama į svarbiausią klausimą – kam ir kodėl B.Ivanišviliui reikia S.Zurabišvili. Pirmiausia tam, kad ji tarnautų kaip jo vizitinė kortelė, prikišamai parodanti, kad Gruzija ir jos de facto vadovas yra labai europietiški, be to, naujoji prezidentė savo rėmėjui atvers naujas galimybes ne tik Prancūzijos valdžios koridoriuose, bet ir kitose ES valstybėse narėse. Antra, ji reikalinga kaip priedanga oligarcho veiklai, pirmiausia glaudiems santykiams su Kremliumi pridengti, ekonominiams ir finansiniams interesams realizuoti. Ne tik ir ne tiek B.Ivanišvilio, kiek Rusijos, kuri net neslepia savo interesų Gruzijos energetikoje ir kituose jautriuose, su valstybės saugumu susijusiuose sektoriuose. Trečia, ši prezidentė garantuos, kad M.Saakašvilis bent jau jos kadencijos metu nesugrįš į Gruziją ir nedalyvaus politiniame šalies gyvenime. Trys svarbios priežastys, dėl jų vertėjo pasistengti ir brangiai mokėti.
Zurabišvili–Ivanišvilio tandemas stebina. Gruzijos draugams Europoje belieka tikėtis, kad jis nebus ilgaamžis. Apskritai pastaruosius prezidento rinkimus gruzinai ir tarptautiniai stebėtojai vadino ne rinkimais, o greičiau referendumu Saakašvilis prieš Ivanišvilį. Kas jį laimėjo – žinome. Kokias pasekmes tai turės Gruzijai ir jos integracijai į ES – matysime. M.Saakašvilio vadovaujama opozicija reikalauja priešlaikinių parlamento rinkimų, kurie normaliai turėtų vykti 2020 metais. Opozicijai pasiekti šį tikslą bus sunku, nes valdžios piramidė sukalta tvirtai, pradedant prezidentūra, parlamentu ir vyriausybe ir baigiant savivaldybėmis – visur išimtinai tik „Gruzijos svajonė“, jos atstovai, parinkti B.Ivanišvilio.
Panašių valstybių pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Artimiausia – didelė valstybė Gruzijos šiaurėje.
Dieve, saugok Gruziją.
Dr. Laima Andrikienė yra Europos Parlamento narė.
