Stiprūs regionai – stipri Lietuva
Tai, kad regionų politika neveikia ir iki šiol neturime tolygiai augančios Lietuvos savo metiniame pranešime pažymėjo ir Prezidentas Gitanas Nausėda. Gerovės valstybės ir regionų plėtros idėjos yra susieti dalykai šiuolaikiniame pasaulyje. Nuo to, kaip tvarkysis ir gyvens regionai, priklausys visos tautos gerovė ir gyvenimo kokybė. Į tai turime atsižvelgti sudarant valstybės biudžetą, ieškoti naujų, veikiančių instrumentų regionų politikos įgyvendinimui.
Bet regionai keičiasi, protingam jų plėtojimui reikia ir žinių, ir patirties, ir teisingo politinio požiūrio. Neatsitiktinai Prezidentas pabrėžė vertybių ir kultūros svarbą. Europoje regionų vystymas – tai svarbiausias garvežys, kuris visa jėga traukia Europos tautas į klestintį gyvenimą ir teisingą visuomenės sanklodą. Deja, mūsų regionai tuštėja, silpsta, praranda savo svarbą. O valdžia vis tūpčioja vietoje, ar nežinodama, ar nepajėgdama kažką daryti.
Trys regionų banginiai: socialinės inovacijos, kultūra ir paveldas
Kas yra šiuolaikinis regionas? Pirmiausiai, tai regionas, kuriame veši bendruomeniniai ryšiai. Būtent šie ryšiai gimdo naujas idėjas, didina verslumą ir sukuria naujus visiems naudingus sprendimus. Tai vadinamosios socialinės inovacijos, be kurių sunkiai įsivaizduojama ekonominė ir socialinė pažanga. Socialinis aktyvumas, visuomeninė kūryba sukuria pagrindą inovacijoms ir geriausiems sprendimams visose srityse, pradedant naujomis technologijomis ir baigiant naujais viešojo valdymo būdais.
Europoje regionų vystymas – tai svarbiausias garvežys, kuris visa jėga traukia Europos tautas į klestintį gyvenimą ir teisingą visuomenės sanklodą.
Šiuo metu tik ir girdime žodį „sumanus“. Europoje jau kuriami sumanūs regionai ir sumanūs miestai, kuriuose plėtojamos gerovės technologijos, didėja „brangių“ darbo vietų kūrimas, atlyginimai, auga pragyvenimo lygis. Visa tai dar labiau skatina švietimo pažangą, pritraukia naujas investicijas, gerina žmonių tarpusavio santykius ir stiprina pilietinę visuomenę.
Visa ko pagrindas – tai vietos kultūra ir paveldas. Būtent paveldas, kuris remiasi vietos tarme, istoriškai susiklosčiusiomis tradicijomis, darbo ir gyvenimo būdu, yra svarbiausias regionų plėtros ir kūrybos šaltinis. Skirtumas šiuolaikiniame pasaulyje yra tik toks, kad senosios tradicijos ir paveldas modernizuojamos ir pritaikomos Europos ir pasaulio realijoms. Kiekvienas regionas tampa stiprus tiek, kiek savo savitumą ir geriausius paveldo bruožus perkelia į skaitmeninę erdvę ir globalius ekonominius santykius. Tai atitinka ir mūsų krikdemiškąją nuostatą – išsaugoti tai, kas geriausia per šimtmečius, bet suteikti šiuolaikinę formą. Regionų plėtotė stiprinant jų savitumą atitinka ir svarbiausią ES principą: vienovė įvairovėje.
Esame kelio pradžioje
Lietuvoje turime tik šiuolaikinių regionų užuomazgas – daugiausiai tai kurortinės zonos, kurios daugelį dešimtmečių ar net šimtmečių puoselėja savo tapatybę, nusistovėjusį gyvenimo būdą ir verslo specializaciją. Būtent tokie yra Palanga, Anykščiai, Druskininkai ar Birštonas. Kaip regionai, jie varžosi dėl modernių idėjų – nesvarbu, ar tai būtų SPA, ar vandens pramogų parkai, ar slidinėjimo arenos, ar kiti verslai – visi jie sutelkia kurortines industrijas ir gretutinius verslus į didžiulius kompleksus, kurie leidžia konkuruoti tarptautinėje erdvėje. Iš kitų regionų savo specializacija galėtų išsiskirti, pavyzdžiui, Šiauliai – kaip transporto ir logistikos regionas, bet šis potencialas dar toli gražu neišnaudotas.
Net Klaipėda dar iki galo nėra išvysčiusi savo istorinio paveldo galimybių. Ne išimtis ir Žemaitijos sostinė Telšiai, vis dar neišnaudojusi visų savo galimybių, turimo gamtos grožio, tradicijų ir paveldo, tačiau ieškanti savo savitumo. Džiugu, kad nutarta atsigręžti į žydiškąjį kultūros paveldą ir jau 2021 m. duris atvers ir lankytojus pakvies restauruota Telšių ješiva – aukštoji rabinų mokykla. XIX – XX a. pr. būtent ši ješiva, prilygstanti pasauliečių Kembridžui ir Oksfordui, išgarsino Telšius visame pasaulyje, o čia sukurti mokymo metodai iki šiol taikomi JAV ir Izraelyje.
Tikiu, kad tai tik vienas pavyzdys iš daugelio, kaip Lietuva, atradusi ir įvertinusi savo kultūrinį, istorinį, gamtos unikalumą bei pasitelkusi šiuolaikinį požiūrį ir modernias kvalifikacijas, galėtų vystytis išties sparčiau ir sukurti savo regionams labai didelę plėtros ir gerovės perspektyvą.
Laima Liucija Andrikienė yra Kovo 11-osios Akto signatarė, ekonomistė-matematikė, Vilniaus universiteto absolventė, socialinių mokslų daktarė, docentė.
