Visgi šviesos oro uoste gesinti dar neskubėkite – tikėtina, jog praėjusių metų migracijos duomenys neatspindi visos tiesos ir slepia teigiamas migracijos tendencijas.
Šalies ekonomikai demonstruojant ypač spartų augimo tempą, neatslūgstantys emigracijos mastai gali gluminti. Praėjusių metų progresas, lyginant su migracijos statistikai prastais laikytais 2016 m., buvo ypač menkas – per metus emigrantų skaičius sumažėjo tik 5 proc., tuo tarpu imigrantų skaičius liko beveik nepakitęs. Tuo tarpu grįžusių lietuvių skaičius per metus sumenko trečdaliu, tad situaciją iš esmės gelbėjo 72 proc. išaugusi užsienio piliečių, ypač ukrainiečių ir baltarusių, imigracija.
Paaiškinti aukštos emigracijos rodiklius remiantis racionaliais ekonominiais veiksniais tampa vis sudėtingiau. Šalies BVP pernai augo sparčiausiai per pastaruosius penkerius metus, situacija darbo rinkoje ir toliau gerėjo. Nedarbo lygis šalyje nuosekliai mažėjo, vis labiau buvo jaučiamas darbuotojų trūkumas – laisvų darbo vietų santykis su visomis darbo vietomis pernai buvo aukščiausias per pastarąjį dešimtmetį. Vidutinis darbo užmokestis pernai augo 8,5 proc., tai yra, sparčiausiai nuo 2008 m., ir gerokai kompensavo kainų augimą. Be to, atlyginimų augimas buvo gana subalansuotas – sparčiai augo ir žemą, ir aukštą atlyginimą uždirbančių darbuotojų darbo užmokestis.
Visgi atmetus racionalias priežastis, tikėtina, jog praėjusių metų emigracijos rodiklius ypač neigiamai paveikė vienkartiniai techniniai veiksniai.
Tiesa, valstybės sektoriuje atlyginimai augo lėčiau nei privačiajame, ir jie vis dar neatitinka reikalavimų kvalifikacijai ir tenkančios atsakomybės lygiui, tad šis veiksnys galėjo skatinti lietuvius ieškoti geresnio gyvenimo užsienyje. Vis dar aukštas struktūrinis nedarbas, ypač regionuose, taip pat greičiausiai liko vienu iš pagrindinių emigraciją skatinusių veiksnių. Taip pat galėjo būti ir kitų priežasčių, pavyzdžiui, didelė pajamų nelygybė, sumenkęs pasitikėjimas valstybės institucijomis, nesaugumo jausmas, ribotos karjeros galimybės bei silpni socialiniai ryšiai.
Visgi atmetus racionalias priežastis, tikėtina, jog praėjusių metų emigracijos rodiklius ypač neigiamai paveikė vienkartiniai techniniai veiksniai. 2017 m. pradžioje Sodra ėmėsi aktyviai ieškoti galimų skolininkų, tad daugiau anksčiau emigravusių asmenų savo išvykimą registravo tik pernai. Ir nors tai reiškia, jog ankstesniais laikotarpiais emigracija buvo aukštesnė nei anksčiau manyta, šis vienkartinis emigracijos šuolis iškraipė praėjusių metų emigracijos duomenis.
Eliminavus šį vienkartinį „popierinį“ emigracijos padidėjimą, praėjusiais metais realus emigrantų skaičius galėjo sumažėti daugiau nei penktadaliu. Tai patvirtina antrojo 2017 m. pusmečio duomenys, kuriems minėtieji vienkartiniai veiksniai turėjo jau mažiau įtakos − antrąjį praėjusių metų pusmetį iš šalies emigravo 26 proc. mažiau gyventojų nei per tą patį 2016 m. laikotarpį.
Optimistiškai nuteikia ir šių metų pradžios duomenys – per pirmuosius du šių metų mėnesius grynoji migracija buvo mažiausia per visą šalies narystės Europos Sąjungoje laikotarpį. Tikėtina, kad ir toliau pučiant palankiems vėjams panašios tendencijos išsilaikys, ir šiemet grynoji migracija bus mažiausia per visą atkurtos nepriklausomos Lietuvos istoriją. Tiesa, dar teks šiek tiek palaukti, iki kol imigracija ims lenkti emigraciją ir gyventojų skaičius dėl migracijos nustos mažėti. Visgi pastarojo meto tendencijos suteikia vilties, jog šviesos oro uoste gesinti neprireiks.
Laura Galdikienė yra „Swedbank“ vyresnioji ekonomistė.
