Pirmasis rimtas iššūkis jaunajai kartai buvo pastaroji ekonomikos krizė. 2010 m. jaunimo nedarbo lygiui Lietuvoje šoktelėjus iki 35,8 proc., nemažai daliai į darbo rinką žengiančių jaunuolių teko atidėti karjeros pradžią vėlesniam laikui arba imtis jų kvalifikacijos neatitinkančių darbų. Ir nors šiandien šalies ekonomika yra visiškai atsigavusi, nedarbo lygis žemas, o vidutinis darbo užmokestis šalyje auga ypač sparčiai, praėjusi ekonominė krizė jaunosios kartos atstovams gali turėti ilgalaikių pasekmių. Jeilio universitete atliktas tyrimas parodė, kad jaunimo, kuris įžengia į darbo rinką ekonomikos nuosmukio metu, per gyvenimą uždirbamos pajamos ir pasiekimai karjeros srityje neretai gali būti gerokai mažesni nei tų, kurie karjeros pradžioje tokių sunkumų nepatyrė.
Ekonomines jaunuolių, ypač gyvenančių ne miestuose ir neturinčių tvirto finansinio užnugario, perspektyvas neigiamai veikia ir struktūrinės šalies problemos, pavyzdžiui, didėjanti regioninė atskirtis ir prasta švietimo kokybė. Jaunimo nedarbas miestuose jau beveik pasiekė prieš krizę buvusį lygį, tačiau kaime jis daugiau nei dukart viršija 2007 m. lygį ir pastaraisiais metais beveik nebemažėjo. Nors didėjanti ekonominė regionų atskirtis nėra išskirtinai tik Lietuvos problema, mūsų jaunosios kartos atstovų, gyvenančių kaimiškose vietovėse, perspektyvas ypač menkina prasta švietimo kokybė. 2015 m. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) atliktas 15-mečių gebėjimų vertinimas PISA atskleidė didžiulius mokymosi rezultatų skirtumus tarp Lietuvos miesto ir kaimo mokinių.
Apskritai, žvelgiant pasauliniu mastu, buksuoja visa šalies švietimo sistema. Visa tai prisideda prie didėjančios galimybių nelygybės, mažėjančio socialinio mobilumo, augančios regioninės atskirties bei pajamų nelygybės, ir iš dalies skatina jaunimo emigraciją. Planai šalyje reformuoti profesinį rengimą ir aukštąjį mokslą yra sveikintini, tačiau ankstyvajam, pradiniam ir pagrindiniam ugdymui, kuris pakloja pagrindus tolesniam mokslui, dėmesio ypač stinga.
Panašu, kad ateityje jaunosios kartos atstovams nestigs naujų iššūkių, ir tikėtina, kad vienas iš didžiausių jų bus susijęs su sparčiu visuomenės senėjimu. EK prognozuoja, kad Lietuvos darbingo amžiaus gyventojų skaičius, tenkantis vienam vyresniam nei 65 metai gyventojui, iki 2040 m. sumažės perpus. Su amžiumi susijusių išlaidų, pavyzdžiui, skiriamų pensijoms, sveikatos apsaugai ir slaugai, santykis su BVP minėtuoju laikotarpiu gali padidėti 3,5 procentinio punkto. Tad šiandienos jaunimas ateityje gali susidurti ne tik su didesniais mokesčiais, bet ir su išlaidų, skirtų jaunų gyventojų reikmėms mažinimu, pavyzdžiui, švietimui ar paramai šeimoms. Spartesnis produktyvumo augimas ateityje galėtų palengvinti jaunimui teksiančią naštą, tačiau įvairūs tyrimai rodo, kad senėjanti visuomenė turi neigiamą poveikį inovacijoms, kurios yra esminis produktyvumo augimo variklis.
Gyventojų senėjimas gali reikšti ne tik didesnę ekonominę naštą jaunimui, bet ir vis menkesnį jaunimo interesų atstovavimą šalies politiniame gyvenime. Lietuvoje senėjant gyventojams, jaunų gyventojų dalis tarp visų rinkimo teisę turinčių gyventojų sparčiai mažėja, o vyresnių rinkėjų dalis auga. Štai vyresnių nei 55 metai gyventojų dalis tarp rinkiminio amžiaus gyventojų Lietuvoje 2001 m. siekė 32,5 proc., 2017 m. – jau 40,5 proc., o remiantis EK prognozėmis, 2040 m. ši dalis gali siekti net 53 procentus. Tai reiškia, kad jaunųjų rinkėjų balsas politikoje turės vis mažesnį svorį ir todėl gali tapti vis mažiau girdimas, o politikų dienotvarkėje vis svarbesnės gali tapti vyresnio amžiaus gyventojų problemos. Šios tendencijos gali iš esmės pakoreguoti valstybės išlaidų prioritetus ir strateginius interesus, bei nustumti į šalį struktūrinių problemų sprendimą ir neigiamai paveikti ekonomikos augimo perspektyvas.
Jaunoji karta netrukus susidurs su dar vienu iššūkiu – technologine revoliucija ir su ja susijusiu technologiniu nedarbu bei darbo rinkos poliarizacija. Briuselyje įsikūrusio tyrimų centro Bruegel teigimu, per ateinančius kelis dešimtmečius daugiau nei pusė darbo vietų ES rizikuoja būti automatizuotos. Skaičiuojama, kad dėl bręstančios plataus masto automatizacijos gali labiausiai sumažėti vidutinių gebėjimų reikalaujančių ir su nerutininėmis užduotimis susijusių darbo vietų skaičius. Tad šiandienos jaunajai kartai ateityje gali tekti rinktis – arba dirbti darbus, reikalaujančius žemesnės kvalifikacijos nei turima, arba kelti kvalifikaciją, įgyti rinkoje reikalingų žinių ir papildyti daugiausiai uždirbančiųjų gretas. Deja, dėl prastos Lietuvos mokslo kokybės ir reikalingų pagrindų stokos ne kiekvienas jaunuolis sugebės sėkmingai persikvalifikuoti. EBPO atliktas suaugusiųjų gebėjimų tyrimas (PIAAC) rodo, kad vidutinio sudėtingumo ir sudėtingas skaitmenines problemas šalyje geba spręsti tik apie 30 proc. 25–35 metų gyventojų. Tarp Skandinavijos šalių atstovų šis rodiklis dvigubai aukštesnis.
Tad nors šių laikų jaunimui ir galima pavydėti pasirinkimų ir saviraiškos laisvių, tikėtina, kad daugelio iš jų kelias į ekonominę gerovę bus gana vingiuotas. Tam, kad jaunimas sugebėtų atlaikyti ateities iššūkius, būtina iš esmės pertvarkyti šalies švietimo sistemą, ypatingą dėmesį skiriant gyventojų skaitmeniniam raštingumui ir su technologijomis susijusioms kompetencijoms kelti. Kad jaunimo interesai nebūtų nustumti į šalį, būtina skatinti jaunimo domėjimąsi politiniu gyvenimu ir pilietiškumą. Vyresnio amžiaus rinkėjams taip pat turėtų rūpėti jaunųjų gerovė – tik finansiškai stiprūs mokesčių mokėtojai leis užtikrinti pakankamą būtinųjų valstybės išlaidų finansavimą. O kiekvienas jaunuolis turėtų žiūrėti rimtai į savo išsimokslinimą, nepriklausomai nuo to, kokioje mokykloje ar universitete jis atsidūrė – išsilavinimas dar niekada nebuvo toks svarbus.
Laura Galdikienė yra „Swedbank“ vyresnioji ekonomistė.
