Pirmąjį šių metų ketvirtį metinis euro zonos BVP augimas siekė 1.7% – augimo tempas buvo spartesnis nei fiksuotas JAV. Balandžio mėnesį euro zonos pirkimo vadybininkų indeksai (PMI) pakilo į aukščiausią lygį nuo 2011 metų. Be to, PMI rodo, kad ekonomikos augimas euro zonoje tampa vis labiau subalansuotas tiek geografine, tiek atskirų sektorių prasme. Ekonominę situaciją optimistiškai vertina ir įmonės, ir namų ūkiai – euro zonos ekonominių vertinimų rodiklis balandžio mėnesį šoktelėjo į aukščiausią lygį per pastarąjį dešimtmetį.
ECB vykdoma skatinančioji monetarinė politika davė vaisių. Sumažėjusi periferinių šalių skolinimosi kaina leido joms lengviau atsikvėpti, o bankai ėmėsi aktyviau skolinti tiek įmonėms, tiek namų ūkiams. Namų ūkių vartojimo augimui teigiamos įtakos turi ir gerėjanti situacija darbo rinkoje – augantis užimtumas, mažėjantis nedarbas ir po truputį kylantys atlyginimai. Atpigęs euras ir atsigaunanti pasaulio prekyba augina ir eksporto apimtis. Euro zonos gamintojams tenkantys eksporto užsakymai yra aukščiausiame lygyje per pastaruosius šešerius metus ir neretai jau viršija gamintojų galimybes juos efektyviai įvykdyti.
Tikėtina, kad trumpuoju ir vidutiniuoju laikotarpiu augimas tęsis, nes sąlygos tam išliks palankios. Ateinantys keli metai turėtų būti ypač palankūs spartesnei investicijų plėtrai, kadangi įmonės susiduria su vis didesniu gamybinių pajėgumų trūkumu, daugeliui jų būtinas technologinis atsinaujinimas. Sąlygos didinti investicijas bus palankios – dar kurį laiką išsilaikys žemos palūkanų normos, o atslūgusi politinė rizika ir aiškėjančios Brexit sąlygos greičiausiai didins investuotojų pasitikėjimą. Prie spartesnio investicijų augimo prisidės ir investicijos į gynybą bei investicijos pagal Junkerio Europos ekonomikos skatinimo planą.
Visgi tai – daugiausia ciklinis pakilimas. Daug potencialo sparčiam augimui ilguoju laikotarpiu euro zonoje, deja, nėra. Tai lemia sparčiai senėjanti visuomenė, ilgai trukęs investicijų ir inovacijų badas, fiskalinės erdvės stoka ir vis dar silpni bankai Italijoje ir Graikijoje, egzistuojantys darbo rinkos ir kiti suvaržymai. Problemos neapsiriboja atskiromis šalimis – pačios euro zonos sklandžiam funkcionavimui trūksta kertinių elementų, tai yra, bankų ir fiskalinės sąjungos. Be šių elementų euro zonai bus sunku išvengti nuolatinių sukrėtimų. Tad siekiant spartesnio tvaraus augimo ir didesnio pasitikėjimo euro zona bei jos galimybėmis išlikti, politikams būtina imtis struktūrinių reformų atskirose šalyse ir visoje ES.
Politikai greičiausiai susidurs su rimtu iššūkiu suderinant būtinas, bet nepopuliarias ir neretai skausmingas konkurencingumą didinančias struktūrines reformas, ir sprendimus, nukreiptus į atskirties mažinimą. Maža to, tos reformos vaisių gali duoti tik ilguoju laikotarpiu. Technologinei revoliucijai ir globalizacijai keliant vis didesnį rinkėjų nerimą, populistai netrukus vėl gali imti kelti galvas ir teikti įvairius nepamatuotus ir nuodingus siūlymus. Nuosaikiems politikams nepasiūlant greitų sprendimų, kitą kartą populistai gali sulaukti dar didesnio palaikymo.
Laura Galdikienė yra „Swedbank“ vyresnioji ekonomistė.
