Dažniausiai atlyginimų atotrūkis tarp Lietuvos ir Estijos aiškinamas tuo, jog Estijoje darbo našumas yra didesnis nei Lietuvoje. Ir iš tiesų, pridėtinė vertė, tenkanti vienam užimtajam ar vienai dirbtai valandai, Lietuvoje yra mažesnė nei Estijoje. Tačiau šalies darbuotojų našumą žemyn ypač tempia žemesnės kainos bei žemi viešojo sektoriaus atlyginimai. Eliminavus kainų poveikį, pagal našumą pernai Lietuva lenkė ne tik Latviją, bet ir Estiją. Tad iš tiesų negalima teigti, jog lietuviai, lyginant su latviais ar estais, yra mažiau produktyvūs. Pagrindinis veiksnys, paaiškinantis žemesnius atlyginimus Lietuvoje, yra susijęs su žemomis kainomis.
Ypač dideli skirtumai tarp Lietuvos ir Estijos fiksuojami paslaugų kainose – Lietuvoje paslaugų kainos sudaro 46 proc. ES vidurkio, o Estijoje – 63 procentus. Tai aktualu ne tik rinkos, bet ir viešosioms paslaugoms, pavyzdžiui, sveikatos priežiūros paslaugoms, kurių kainų lygio skirtumai neretai būna dar didesni. „Eurostat“ skelbiamas atlygis vienam darbuotojui, pakoreguotas pagal bendrą kainų lygį, pernai Lietuvoje buvo didesnis nei Latvijoje ir tik 6,7 proc. mažesnis nei Estijoje. Didesnės paslaugų, taip pat ir viešųjų, kainos leistų daugeliui piliečių džiaugtis didesniais atlyginimais, nors bendra šio didesnio atlyginimo perkamoji galia ir nepakistų.
Deja, politikai paprastai vengia sparčiau didinti viešųjų paslaugų kainas, nes tam būtų reikalingas didesnis finansavimas. Šias galimybes Lietuvoje riboja santykinai gana mažos mokestinės pajamos bei viešojo sektoriaus valdymo efektyvumo problemos. Tačiau Lietuvoje viešojo sektoriaus atlyginimų situacija jau tampa paradoksali.
Dėl ilgą laiką ypač vangiai augusių viešojo sektoriaus atlyginimų Lietuvoje vidutinis atlyginimas privačiajame sektoriuje jau beveik susilygino su esančiu viešajame, kai Latvijoje viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai yra maždaug 4 proc., o Estijoje 5 proc. didesni nei privačiajame. Sparčiau nedidinant viešojo sektoriaus atlyginimų pasiekti Estijos atlyginimų lygį bus ypač sudėtinga.
Visgi vien tik kainų lygio skirtumai negali paaiškinti viso atlyginimų tarp Lietuvos ir Estijos atotrūkio. Viena galima to priežastis yra susijusi su Lietuvoje egzistuojančiu netolygiu įvairių pajamų apmokestinimu ir dėl to kylančiomis paskatomis vietoje darbo pagal darbo sutartį rinktis kitas veiklos formas.
Deja, politikai paprastai vengia sparčiau didinti viešųjų paslaugų kainas, nes tam būtų reikalingas didesnis finansavimas.
Lietuvos banko atlikti skaičiavimai parodė, kad besiverčiančiųjų individualia veikla ar dirbančiųjų su verslo liudijimu mokestinė našta gali būti kelis kartus mažesnė nei asmens, dirbančio pagal darbo sutartį. Jei šiomis arbitražo galimybėmis naudojasi daugiausiai uždirbantieji, tai gali tempti į apačią šalies vidutinį darbo užmokestį. Pernai savarankiškai dirbantieji sudarė 10,5 proc. visų šalies užimtųjų, kai Estijoje ši dalis siekė 9,3 procentus.
Gali būti, kad prie atlyginimų skirtumo nemažai prisideda ir darbuotojų derybinės galios skirtumai. Viena iš priežasčių, kodėl Estijos darbuotojų derybinė galia gali būtų didesnė nei lietuvių, – nedarbo lygis Estijoje yra mažesnis, tad darbuotojų trūkumas jaučiamas dar labiau nei Lietuvoje. Be to, estų derybinę galią palaiko ir artima kaimynystė su Suomija bei galimybės ten dirbti neemigruojant, tad vietiniai darbdaviai yra priversti dėl darbuotojų konkuruoti su aukštesnius atlyginimus galinčiomis pasiūlyti suomių įmonėmis.
Tuo tarpu kai kurių lietuvių derybinę galią gali riboti tai, jog jų gyvenamoji vietovė yra nutolusi nuo pagrindinių šalies ekonomikos centrų, tad jie dažnai neturi galimybės rinktis darbdavio. Net 46 proc. darbingo amžiaus lietuvių gyvena kaimiškose vietovėse, kai Estijoje šis skaičius siekia 40 proc., o Latvijoje tik 35 procentus.
Atlyginimų dedamojoje nereikėtų užmiršti ir „minkštųjų“ veiksnių, pavyzdžiui, darbo kultūros, tolerancijos „vokeliams“ skirtumų tarp Lietuvos ir Estijos. Tarptautinės įmonės neretai pasižymi didesniu skaidrumu, vakarietiška darbo kultūra, aiškia atlyginimų nustatymo ir didinimo tvarka, tikėtina, jog ir „vokelių“ praktika tokiose įmonėse yra retai pasitaikantis dalykas.
„Eurostat“ duomenys rodo, jog 2015 m. Lietuvoje užsienio kapitalo įmonėse dirbo tik apie 15 proc. šalies užimtųjų, kai Estijoje ši dalis siekė apie 38 procentų. Visgi Lietuva nestovi vietoje − šalyje kuriasi vis daugiau užsienio įmonių, politikų bei visuomenės tolerancija šešėliui menksta, vietos verslininkai perima pažangias personalo valdymo praktikas. Todėl tikėtina, jog Lietuvos ekonomikai modernėjant šis veiksnys prisidės prie atlyginimų skirtumo mažėjimo.
Visgi besilygindami su kaimynais ir ieškodami galimybių dar sparčiau didinti atlyginimus, turėtume nepamiršti, kad, siekiant tvaraus ekonomikos augimo, atlyginimų augimas, taip pat ir MMA didinimas, turi būti atsakingas ir subalansuotas.
Ilgą laiką sparčiau už produktyvumą augantis darbo užmokestis kaitina ekonomiką, ir tai galų gale gali pakirsti įmonių finansinę sveikatą, galimybes kurti darbo vietas, investuoti ir sėkmingai konkuruoti užsienio rinkose.
Laura Galdikienė yra „Swedbank“ vyresnioji ekonomistė.
