Jų oponentų argumentai – negydoma liga turės neigiamą poveikį net ir sveikųjų regionų ekonomikai bei šalies politiniams procesams. Anot jų, regionus gydyti būtina, ir jie gali pasveikti. Kuri iš šių oponuojančių pusių teisi?
Naujausi BVP pagal apskritis duomenys rodo, kad ekonominis atotrūkis tarp pirmaujančių ir atsiliekančių šalies regionų ir toliau didėja. Vilniaus ir Kauno apskričių sukuriama viso šalies BVP dalis 2016 m. išaugo iki 62 proc. ir fiksavo rekordą. Palyginimui, 2000 m. šioms apskritims teko 54 proc. šalies BVP. Visų likusių apskričių, išskyrus Tauragę, svoris šalies ekonomikoje per pastaruosius 16 metų sumenko. Be to, 2016 m. visų apskričių, išskyrus Vilniaus ir Kauno, BVP vienam gyventojui augo lėčiau nei šalies vidurkis, tad jos tapo santykinai mažiau turtingos. Nemažai kitų rodiklių, pavyzdžiui, užsienio investicijų, užimtumo, demografinės, NT rinkos ir kitos tendencijos taip pat iliustruoja akivaizdžią tiesą – šalies regionai nesivysto tolygiai ir šios tendencijos negerėja.
Visgi būtina paminėti, jog auganti regioninė nelygybė nėra išskirtinai Lietuvos problema – regioninė nelygybė per pastaruosius du dešimtmečius išaugo daugelyje išsivysčiusių šalių. Tik apgriuvę fabrikai šiandien primena daugelio kadaise klestėjusių JAV pramonės miestų šlovę. Kaip ir sergantys Lietuvos regionai, jie nesugebėjo prisitaikyti ir atrasti naujų augimo šaltinių naujajame globaliame ir vis labiau automatizuojamame pasaulyje. Regionų gelbėjimo oponentai iš dalies teisūs – šioms globalizacijos ir automatizacijos tendencijoms pasipriešinti mes, būdami maža atvira ekonomika, ne tik negalime, bet ir neturėtume, nes tai reikštų regresą ir atneštų didžiulės žalos visos šalies ekonomikai.
Visgi pozicija negelbėti su technologine kaita nespėjančių regionų, tikintis, jog ši problema ilgainiui išsispręs savaime, šiandien vis labiau abejojama. Visų pirma dėl to, kad ne visi gyventojai yra vienodai mobilūs. Išvykus jauniausiems ir gabiausiems gyventojams atsiliekančiuose regionuose neretai lieka senyvo amžiaus ir turintys sveikatos problemų gyventojai bei jais besirūpinantys asmenys, taip pat neturintys finansinių galimybių ar motyvacijos migruoti.
Atsiliekantys regionai ilgainiui susiduria ne tik su vis prastėjančia ekonomine situacija bei augančiomis išlaidomis socialinėms reikmėms, bet ir likusių gyventojų nepasitenkinimu prastėjančia gyvenimo kokybe bei augančia socialine įtampa. Pastarosios populistų pergalės JAV prezidento rinkimuose ir Brexit referendume, pademonstravo, jog regioninė nelygybė – tai puiki terpė populizmui klestėti. Būtina paminėti ir tai, kad, Lietuvos atveju tie produktyvesni regionai, kuriuos pasirenka mobilieji gyventojai, neretai yra už šalies ribų, tad dėl jų išvykimo nuostolį patiria visos šalies ekonomika.
Nors ir negalime pasipriešinti globalizacijos, automatizacijos ir besikeičiančios ekonomikos struktūros pasekmėms, galbūt galima padėti regionams prisitaikyti prie šių pokyčių. Sėkmės pavyzdžiai rodo, kad virsmas iš atsiliekančio į pirmaujantį regioną yra įmanomas. Regis dar visai neseniai šypseną kėlė iškabos, sakančios, kad „Kaune irgi galima gyventi“, tačiau šiandien dienraščių antraštės mirga pagyromis Kauno plėtrai. Kaune dosniai investuoja ir kuria naujas darbo vietas užsienio įmonės, NT rinka seniai nematė tokio sujudimo, o atlyginimai šiame mieste jau keletą metų sparčiai vejasi Vilniaus lygį. Pernai Kauno apskrities BVP vienam gyventojui pirmą kartą pasiekė šalies vidurkį ir aplenkė Klaipėdos regioną. Žinoma, prie Kauno sėkmės prisidėjo nemažas miesto dydis, puiki geografinė vieta, sinergija su sostine bei gana aukšta aukštojo mokslo kokybė. Bet koks tuomet šalies pasienyje įsikūrusios Tauragės sėkmės receptas? Tauragės apskritis pastaraisiais metais pasižymi ne tik išaugusiu investuotojų susidomėjimu, bet ir vienais geriausių darbo rinkos rodiklių šalyje.
Aklai kopijuoti šių regionų sėkmės receptus sudėtinga ir net nebūtina. Visgi visas sėkmės istorijas dažniausiai vienija vienas esminis komponentas – pagerėjusi investicinė aplinka. Šiandien regionams ypač praverstų praktinė pagalba pritraukiant investuotojų bei žinios, kaip jų neatbaidyti ir nepaklaidinti biurokratiniuose labirintuose. Regionams taip pat būtina atlikti ekonominio potencialo analizę, kurioje būtų identifikuojama regiono specializacija, jo konkurencinis pranašumas, švietimo įstaigų kokybė ir pajėgumai. Tuomet svarbu užtikrinti technologijų sklaidą – kaip regione veikiančias įmones būtų galima paskatinti veikti išmaniau ir padėti joms kilti vertės grandine. Čia svarbus vaidmuo tektų ne tik pačioms technologijoms, bet ypač efektyviam darbuotojų perkvalifikavimui, skaitmeninių įgūdžių ir verslumo ugdymui.
Vyriausybė ėmėsi rengti regionų gelbėjimo planą, kitaip vadinamą „Lietuvos regioninės politikos baltąja knyga“, kurioje išdėstyta daugelis anksčiau paminėtų priemonių. Visgi numatytas tikslas sukurti 10 regionų centrų Lietuvoje šiandien atrodo sunkiai įgyvendinamas dėl dalies jų menko žmogiškojo potencialo. Pusė šių miestų yra tiesiog per maži, o akademinė bazė juose pernelyg silpna, kad jie būtų patrauklūs investuotojams, kuriantiems aukštos pridėtinės vertės produktus ir paslaugas. Pastangų, kompetencijų ir finansinių išteklių nukreipimas į, pavyzdžiui, 5 didžiausius šalies miestus bei didesnio gyventojų mobilumo šalies viduje skatinimas padidintų regionų politikos sėkmės tikimybę. Iš tiesų, penki klestintys regionų centrai tokioje nedidelėje šalyje jau reikštų nemenką sėkmę.
Laura Galdikienė yra „Swedbank“ vyresnioji ekonomistė.
