Per programėlę „DogVacay“ ši šeima suranda laikinus namus savo augintiniui – už sutartą mokestį juo pasirūpins viena gyvūnų mylėtojų šeima. Savo namus kelioms dienoms jie išnuomoja per „Airbnb“ platformą. Laikinais atostogų namais tampa butas, kuriame šeimai veltui leidžia apsistoti nepažįstamas žmogus, sutiktas per tam skirtą „CouchSurfing“ programėlę. Apžiūrėti vietos apylinkes šeima vyksta automobiliu, kurį išsinuomojo per „Getaround“ programėlę iš vietos gyventojo.
Kelionė pavyksta, ir smagiausia yra tai, kad nereikėjo gaišti laiko laukiant eilėse ar užsakant paslaugas telefonu. O ir paslaugos kainavo mažiau, nei jos būtų atsiėjusios naudojantis tradicinėmis paslaugomis, pavyzdžiui, nakvyne viešbutyje. Dar visai neseniai tokios atostogos galėjo būti įmanomos tik fantazijose, tačiau jau dabar visos paminėtos įmonės yra realios ir sėkmingai veikiančios. Nors dauguma jų dar nevykdo veiklos Lietuvoje, neseniai į mūsų šalį pasibeldusios įmonės „Uber“ pavyzdys neigia mintį, jog ši tylioji revoliucija Lietuvą aplenks.
Minėtos įmonės yra dalijimosi ekonomikos pavyzdžiai. Dalijimosi ekonomika skambiai vadinamas naujas ir sparčiai augantis verslo modelis, kurio esmė yra per elektronines platformas sudaryti žmonėms galimybę skolintis, nuomotis arba pirkti daiktus tiesiai iš kitų žmonių bei teikti vieni kitiems paslaugas.
Dalijimosi ekonomikos reikšmė pasaulyje sparčiai didėja – egzistuojančios įmonės plečia savo veiklą į naujas šalis, pristato naujas paslaugas bei didina savo rinkos vertę.
Minėtosios platformos dažnai eliminuoja tradicinius tarpininkus (pavyzdžiui, „Uber“ atveju – taksi įmones) ir dažnai sukuria rinką anksčiau neegzistavusioms paslaugoms. Visgi minėtasis terminas yra šiek tiek klaidinantis ir dažnai susilaukia kritikos, todėl taip pat naudojami tokie terminai, kaip „bendrojo vartojimo ekonomika“ (angl. Collaborative economy), „užsakomųjų paslaugų ekonomika“ (angl. On-demand economy), „prieigos ekonomika“ (angl. Access economy), „peer-to-peer (P2P) ekonomika“ ir panašiai.
Dalijimosi ekonomikos reikšmė pasaulyje sparčiai didėja – egzistuojančios įmonės plečia savo veiklą į naujas šalis, pristato naujas paslaugas bei didina savo rinkos vertę, taip pat sparčiai kuriasi naujos startuolių įmonės, bandančios uberizuoti įvairias mūsų gyvenimo sritis. Vakarų šalyse vartotojų jau nebestebina galimybės per „Uber“ principu veikiančias programėles išsikviesti namų tvarkytoją, auklę ar žmogų, galintį surinkti IKEA baldus, taip pat rasti pakeleivingą mašiną, o gal net pasidalinti vakariene.
Galime tik bandyti įsivaizduoti, kokias dar sritis apims uberizacija, bet viena yra aišku ‒ tylioji revoliucija įgauna pagreitį. Kad būtų lengviau įsivaizduoti revoliucijos mastą – truputis statistikos. Kompanija „Uber“ per šešerius veiklos metus išsiplėtė į 480 pasaulio miestų. Be to, praėjusių metų pabaigoje įmonė jau buvo vertinama 68 mlrd. JAV dolerių, tai yra daugiau nei kompanijos „General Motors“ ar „Ford“, kurioms pasiekti panašią vertę užtruko daugiau nei šimtą metų.
Tuo tarpu bendrovės „PwC“ duomenimis, per „Airbnb“ nakvynę suranda apie 155 mln. žmonių per metus. Tai yra beveik 22 proc. daugiau nei apgyvendina „Hilton“ viešbučių tinklas visame pasaulyje. Minėtos konsultacijų bendrovės skaičiavimais, pagrindinių dalijimosi ekonomikos įmonių, veikiančių kelionių, dalijimosi automobiliais, finansų, žmonių įdarbinimo bei muzikos ir video transliavimo srityse, bendros pajamos padidės nuo 15 mlrd. šiandien iki 335 mlrd. JAV dolerių 2025 metais.
„Uber“, „Airbnb“, „Taskrabbit“ ir kitos dalijimosi ekonomikai priskiriamos įmonės keičia vartotojų įpročius ir kelia rimtus iššūkius tradicinėms rinkoje įsitvirtinusioms įmonėms ir net tam tikriems ekonomikos sektoriams. Dėl augančios dalijimosi ekonomikos reikšmės, automobilių, buities prietaisų, netgi rūbų gamintojai gali susidurti su iššūkiais. Vietoje to, kad visi turėtų po automobilį ar vejapjovę, poreikiui patenkinti užteks gaminti mažiau daiktų.
Dar didesnė rizika kyla kai kurių paslaugų sektoriaus įmonių išlikimui. Augant tokių įmonių kaip „Uber“ ir „Airbnb“ populiarumui, jos užima vis didesnę rinkos dalį ir kelia didžiulį tradicinių įmonių (pavyzdžiui, teikiančių taksi bei apgyvendinimo paslaugas) nepasitenkinimą, nes dėl konkurencinės kovos pastarųjų pajamos mažėja.
Pavyzdžiui, San Fransisko mieste, kuris tradiciškai laikomas pasaulio technologijų lopšiu, per dvejus metus nuo „Uber“ veiklos pradžios paklausa tradicinėms taksi paslaugoms krito net 65 procentais. Šių metų pradžioje didžiausia San Fransisko taksi įmonė pralaimėjo konkurencinėje kovoje ir pateikė dokumentus bankrotui. „Uber“ nesnaudžia – įmonė kuria bepilotį automobilį ir neseniai pristatė naujas paslaugas „UberEats“ bei „UberRush“, kurios gali įnešti sumaišties ir į restoranų, maisto pristatymo bei smulkiųjų siuntų verslus.
Tikėtina, kad dalis žmonių, dirbančių tradiciniuose sektoriuose, dėl uberizacijos bangos neteks darbo arba jų pajamos sumažės. Tačiau naujos novatoriškos įmonės suteiks savo darbuotojams daugybę naujų galimybių. Visgi dėl šios revoliucijos tikėtini pokyčiai ir iššūkiai neturėtų tapti priežastimi vyriausybėms drausti šias inovacijas – kuriamasis griovimas (angl. creative destruction) yra ypač svarbi ekonominio progreso dalis, apie kurią kalbėsime vis daugiau.
Laura Galdikienė yra „Swedbank“ vyresnioji ekonomistė