Šiais technologijų, demokratijos ir beribių galimybių laikais, darydami statistinį pjūvį vis dar galime likti nustebę, koks disbalansas egzistuoja tarp architektūros profesijos atstovų. Vyrai dominuoja kiekybiniu, pozicijų bei atlygio aspektais, tačiau, jei atsitrauksime ir pažvelgsime iš toliau, pastebėsime ryškius pokyčius, vykstančius nuo XIX a. pab., kuomet dėl pramonės perversmo prasidėjo ekonominiai ir socialiniai pokyčiai ir ėmė plisti moterų emancipacijos idėjos. Nuo Sokrato laikų požiūrio, kurio teigimu, moteris yra netobulas vyras – būtybė, kuri negali egzistuoti savarankiškai, turėjo praeiti nemažas laiko tarpas, kuomet moterys įgavo daugiau teisių, ir tik 1893 m. Naujojoje Zelandijoje pirmą kartą moterims buvo suteikta rinkimų teisė, nors universali rinkimų teisė buvo pripažinta tik po Pirmojo pasaulinio karo. XIX a. pab. besivystanti pramonė stimuliavo mokslo industriją, o šiai buvo reikalingi mokslininkai, todėl universitetai tapo atviri ir moterims. Toks naratyvas, regis, niekaip nesusijęs su architektūra, bet Moterys architektūroje yra neatsiejama nuo temos Moterys visuomenėje. Bandydami suprasti, kodėl architektūros profesija vis dar yra patriarchalinė turime neišvengiamai pavartyti istorijos puslapius, įvertinti sociokultūrinius aspektus.
Sophia Hayden (1868–1953), Marion Mahony Griffin (1871–1961 m.), Eileen Gray (1878– 976 m.), Lilly Reich (1885–1947 m.), Charlotte Perriand (1903–1999 m.) – tai vardai pirmųjų architekčių moterų, padariusių įtaką išskirtinai vyriškam architektūros pasauliui. Nors didysis moterų architekčių proveržis susiklostė XIX a. pab., galime rasti neeilinių pavyzdžių apie moteris statybose jau XVI a.
„Jei sugebėsiu pastatyti Chenonceau – mane prisimins“ – tokį tekstą ant Château de Chenonceau pilies durų išgraviravo 1513 – 1521 m. statybas prižiūrėjusi Katherine Briçonnet (apie 1494–1526 m.), kuriai tokį darbą patikėjo į karą su italais išvykęs vyras Thomas Bohier.
Kad moterų aktyvumas yra susijęs su kultūriniais aspektais įrodo ir Skandinavijos pavyzdys. Norvegijoje vyro ir moters lygiateisiškumo užuomazgų galime rasti dar IX-XI a. Šiame „vikingų amžiuje“ vyrai išplaukdavo į prekybines keliones, grobiamuosius žygius, o moterys likdavo rūpintis namais, tačiau jos nebūdavo tuometinėmis „namų šeimininkėmis“, kurios paklūsta vyrams. Abiejų lyčių vaidmenys buvo suvokiami kaip vienodai svarbūs. Skandinavės gerokai skyrėsi nuo to meto Europoje gyvenusių moterų: jos buvo peržengusios lyčių barjerus ir užėmė pozicijas „netipiškose moterų profesijose“. Dar vienas svarbus aspektas – religija. Lygiateisiškumo augimui didelę įtaką padarė liuteronybės praktikavimas. Apie XVII a. vid. Skandinavijoje pradėjęs plisti Liuteronų tikėjimas akcentavo, kad tikintieji yra visi lygūs prieš Dievą, ir tai natūraliai kėlė klausimą, kodėl moteris ir vyras negali būti lygūs vienas priešais kitą?
Priešinga Sokratui, Platono filosofija, sakanti, jog visiems žmonėms – ir vyrams, ir moterims – turi būti suteikta galimybė įrodyti tinkamumą būti valstybės nariais, po maždaug 2400 m. taikoma Norvegijoje, mat būtent čia fiksuojamas vienas mažiausių skirtumų tarp vyrų ir moterų atlygio už tą patį darbą. Tuo tarpu, 2018 m. atlikto ACE tyrimo duomenimis, atotrūkis tarp Europos architektų vyrų ir moterų buvo 25 proc., t.y. moterys buvo mažiau apmokamos. Tačiau verta pastebėti teigiamą dešimtmečio pokytį, kuris parodo didėjančias lygiateisiškumo apraiškas, nes tokio pat tyrimo, atlikto 2008 m. duomenimis architektų atlygio skirtumas buvo 37 proc. vyrų naudai.
Jei progresas vyktų tokiu pat tempu, galėtume daryti prielaidą, kad po beveik po 21 metų moterų ir vyrų architektų atlygis būtų vienodas. ACE tyrimų duomenimis laisvai samdomų specialistų darbo užmokesčio skirtumas yra gerokai mažesnis. Nuo 2016 m. iki 2018 m. jis kito atitinkamai: nuo 11 proc. iki 2 proc. vyrų naudai. Pavyzdžiui, Kroatijoje ir Čekijoje vidutinis moterų darbo užmokestis yra šiek tiek didesnis už vyrų pajamas. 30–34 metų amžiaus tarpsnyje atlygio skirtumas yra neigiamas, o tai reiškia, kad moterų pajamos yra šiek tiek didesnės už vyrų pajamas.
Šią statistiką galima interpretuoti teigiamai: architektų profesija yra pokyčių zonoje ir esminis lūžis vyksta šiuo metu. Pastebimi skirtingo amžiaus tarpsnių skirtumai bei aspektai leidžia matyti miksavimosi ir lytinės įvairovės tendencijas. Tikėtina, kad Y karta bus dar liberalesnė ir demokratiškesnė, ir moterų įsitraukimas pasieks sveiką proporciją. Manoma, kad laisvas darbo grafikas ir liberalus požiūris į dirbančias motinas sudarytų sąlygas joms išlikti rinkoje ir nekeisti profesijos, nors neatmetamas faktas, kad nemažai moterų neatlaiko kietų rinkos taisyklių bei tempo. ACE darbo grupė nustatė tokius faktorius, kurie verčia moteris palikti architekto profesiją: motinystė, kultūra (papročiai, tradicijos), socialiniai aspektai, kolegų vyrų nepagarba, seksimo ir diskriminacijos baimė.
Atlikti tyrimai rodo, kad studijuojančių moterų yra daugiau, bet jų skaičius įsiliejant į rinką ženkliai mažėja. Vadovaujamose pozicijose jų yra absoliutus minimumas. Dezeen leidinio apklausos duomenys parodė, jog tik 3-ims iš 100 didžiausių Pasaulio projektavimo kompanijų vadovauja moterys ir tik dviejose yra daugiau nei 50 proc. moterų, dirbančių vadovaujamą darbą. Lietuvoje situacija šiek tiek geresnė – 22 proc. architekčių užima CEO pareigas. Žvelgiant į Lietuvos kontekstą detaliau, galima būtų paminėti tokius skaičius. VGTU duomenimis, pastarojo dešimtmečio stojančiųjų tendencija išliko stabili – dominuoja stojančios moterys. 2008 m. bakalauro studijas pasirinko 68 proc. moterų, magistro – 58 proc.. 2018 m. bakalauro studijas pasirinko 70 proc. moterų, magistro – 72 proc.
Atlikti tyrimai rodo, kad studijuojančių moterų yra daugiau, bet jų skaičius įsiliejant į rinką ženkliai mažėja.
Beje, galima pažymėti, kad bendras stojančiųjų skaičius per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo: bakalaurą studijuojančių sumažėjo 17 proc., o magistrą net 51 proc.. Deja, nėra duomenų apie architektūros rinkoje visų dirbančių architekčių skaičių. Žinomas tik Lietuvos architektų rūmų atestuotų architektų skaičius, o jų pasiskirstymas pagal lytį yra toks: 43 proc. atestuotų moterų ir 57 proc. vyrų. Beje, tų pačių 2018 m. duomenimis, Jungtinėje karalystėje pagal RIBA duomenis, atestuotų moterų buvo tik 19 proc. visų architektų.
Europos kontekste bendras architekčių skaičius po truputį auga, o pastebimas pokytis yra jaunesnės kartos grupėje: 30-40 m. amžiaus architektės moterys sudaro net 53 proc. šio amžiaus architektų, tuo tarpu 50-60 m. amžiaus grupėje jų yra tik 32 proc.. Pastarąjį dešimtmetį Europoje architektų skaičius išaugo 19 proc.. Pastebėtas 6 proc. didesnis architekčių augimas.
Būdama antro kurso studentė paklausiau savo dėstytojo architekto R.Paleko, kodėl projektavimo ir statybų rinkoje yra daugiau vyrų, o studijuoja daugiau moterų. Gal jos prasčiau sugeba atlikti darbus? Jis negalėjo įvardinti priežasties, bet pakomentavo, kad, jo manymu, architektės moterys daug kruopštesnės ir atidesnės. Vis dėl to, viena iš esminių architekčių moterų pasitraukimo iš rinkos priežasčių yra motinystė, kuri Lietuvoje, susilaukus vieno vaiko, trunka apie 2 metus. Visa architektės moters karjera gali trukti apie 40 metų.
Laikinas karjeros sustabdymas sudaro nuo 5 proc. galimo profesijos laiko ir daugiau, priklausomai nuo atžalų skaičiaus. Pasaulinė architekčių patirtis labai skirtinga. Post-sovietinėse šalyse motinystės terminas yra ilgesnis nei vakaruose. Kinijoje taip palankios sąlygos derinti darbą ir motinystę, o tuo tarpu Japonijoje moterys nėštumo metu turi pačios atsistatydinti iš darbo, o jei ne – jos yra atleidžiamos. Akivaizdu, kad valstybės politika turi didelę įtaką moterų profesiniam įsitraukimui. Pavyzdžiui, standartinis Londone dirbančio architekto metinis atlygis yra 40 tūkst. svarų sterlingų, o pilną dieną dirbančios auklės – 30 tūkst. svarų sterlingų. Akivaizdu, kad tokiu atveju suderinti karjerą ir motinystę tampa sunku dėl elementaraus finansinio aspekto.
Viena iš esminių architekčių moterų pasitraukimo iš rinkos priežasčių yra motinystė.
Mokslininkai vis dažniau pateikia tyrimų apie sėkmingų valdybų veikimo principus ir tai yra susiję su tinkamu heterogeniniu deriniu. Teigiama, kad lyčių, amžiaus, kompetencijos, asmenybių įvairovė atneša geresnius rezultatus įmonei, sudaro sveikesnę darbo atmosferą. Nors moterys tapo reikšmingomis ekonomikos dalyvėmis, dar yra labai mažai moterų, kurios vadovauja valdyboms. Pavyzdžiui, Olandijos vyriausybė išsikėlė tokius tikslus: iki 2019 m. pabaigos įmonių valdybų sudėtyje turi būti bent 30 proc. vyrų ir 30 proc. moterų. Šiuo pavyzdžiu demonstruojamas valstybės požiūris į sveiką proporcingumą tikintis kokybiškų rezultatų, nors tokie reguliavimai yra labai slidūs ir yra rizika peržengti demokratijos ir diskriminacijos ribą.
Ričardo Jankausko paskaitoje Back to School apie fotografijos meną išgirdau tokią įžvalgą: vyrai savo prigimtimi yra naujų profesijų tyrinėtojai, o moterys įžengia į saugų ir aiškų lauką. Galbūt architektūra XXI a. jau tapo aiškiu lauku, kuriame atsiranda vis daugiau vietos moterų eksperimentams? O gal moterų dingimas iš rinkos reiškia jų kūrybiškumą ir gebėjimą architektūrinio išsilavinimo žinias pritaikyti kitose srityse kaip menas, kinas, scenografija, tekstilės, grafinis, baldų dizainas, video grafika, fotografija, edukacija ir netgi politika? Galbūt tas „dingimas“ nėra blogas reiškinys ir tik to dėka mes turime žymias moteris architektes, veikiančias visai kitose srityse? Manau, kad platus architektūrinis išsilavinimas duoda pačias stipriausias pozicijas kitose srityse, o vien paėmus mano studijų grupę galime išskirti kitu keliu pasukusią žinomą kostiumų dizainerę Agnę Kuzmickaitę bei kino dailininkę Sigitą Šimkūnaitę.
Man pasisekė, kad turėjau galimybę dirbti skandinaviškoje projektavimo kompanijoje, kur liberalus požiūris jau buvo demonstruojamas prieš 10 metų. Man niekada neteko pačiai prašyti didesnio atlyginimo, o aukštesnes pozicijas pasiūlydavo pats darbdavys. Niekada nejaučiau esanti menkesnė ar kažkaip diskriminuojama vyrų atžvilgiu. Atvirkščiai, man sekėsi labai neblogai ir dirbau atsakingą vadovaujantį darbą. Deja, ne visos moterys gali pasidalinti tokia patirtimi. Ne tik Lietuvoje bet ir Briuselyje girdėjau nemažai liudijimų, kaip architektėms būdavo užkertamas kelias tobulėti, gauti didesnį atlygį, kai kurios patirdavo patyčias bei pažeminimą. Darau prielaidą, kad šis netolerancijos klausimas yra susijęs ir su kartomis. 30-40 m. amžiaus grupės architektės dalinasi kitokiais patyrimais, nei 50-60 m. Vadinasi, situacija keičiasi ir liberalioji Y karta turi visas galimybes pasukti ją kitu kampu.
Norėčiau atkreipti dėmesį, kad Moterys architektūroje tema nėra feministinės pozicijos atspindys, skatinantis pažeminti, menkinti ar diskriminuoti vyrus. Moterys ir Vyrai, būdami savo prigimtimi skirtingi, yra vieni kitiems reikšmingi savo indėliu ir savaip. Šių dienų aktualumas – parodyti, jog yra kuriančių talentingų architekčių, kurios gali įkvėpti ir duoti Pasaulio architektūrai tiek pat daug, kaip ir tai darantys architektai vyrai. Kai kuriose vakarų Europos šalyse architektų trūksta ir būtų racionalu išnaudoti tinkamą akademinį išsilavinimą turinčių moterų potencialą, sudarant joms palankias sąlygas derinti motinystę su karjera.
Pabaigai norėčiau į dienos šviesą iškelti pasaulyje pripažintus geriausių architekčių vardus bei kartu pasvajoti apie Lietuvoje kūrusių ir kuriančių architekčių vardų sklaidą ir matomumą organizuojant parodas, rašant veikalus apie moterų profesinę problematiką ir kitaip atkreipiant dėmesį į jų kūrybinį indėlį architektūrai.
Nuotraukose iš kairės ir žemyn: Gabriela Carrillo (Meksika), Yvonne Farrell (Airija), Shelley McNamara (Airija), Odile Decq (Prancūzija), Lene Tranberg (Danija), Julia Barfield (UK), Amale Andraos (Libanas/JAV), Doriana Mandrelli Fuksas (Italija), Patama Roonrakwit (Tailandas), Amanda Levete (U.K.), Kazuyo Sejima (Japonija), Brigitte Shim (Kanada), Manuelle Gautrand (Prancūzija), Johanna Hurme (Kanada), Jing Liu (Kinija), Tatiana Bilbao (Meksika), Paola Viganò (Italija), Alison Brooks (Kanada/U.K.), Roisin Heneghan (Airija), Caroline O’Donnell (JAV), Meg Graham (Kanada), Patricia Urquiola (Ispanija), Anupama Kundoo (Olandija/ Indija), Nathalie de Vries (Olandija), Rozana Montiel (Meksika), Jeanne Gang (JAV), Mette Kynne Frandsen (Danija), Patricia Patkau (Kanada), Denise Scott Brown (JAV), Heather Dubbeldam (Kanada).
Laura Kairienė yra architektė, Lietuvos architektų rūmų, ACE darbo grupės „Moterys architektūroje“ narė.
