Tada kolega Ambrasas primena mums, kad, patalpintas aikštėje, jis gali konkuruoti su bažnyčios bokštu, kas garantuotai neatsitiktų, jeigu bokštas atsirastų 50-ia metrų toliau, įspraustas tarp dviejų mums jau ir taip paveldiškai svarbių pastatų.
Nuostabiame Vilniaus reljefe tokie dalykai pasitaiko, kai, iš skirtingų taškų žiūrint, miesto vertikalės tai priartėja viena prie kitos, kartais ir susilieja. Tačiau mažiausiai šiuo aspektu, dėl savo „plonumo“, yra pavojingi bažnyčių bokštai, į kurių proporcijas pretenduoja Ambraso koplyčia.
Tai visai kitas reikalas, kai neatlaikę finansinio ir korupcinio spaudimo architektai kokiais 9-iais aukštais padidina kokį pastatą dešiniajame miesto centre, į ką žaibiškai sureaguoja kaimynas, atitinkamai pakoregavęs projektą. Taip ne tik urbanistiškai, bet ir socialiai pažeminamas savivaldybės pastatas, ir sulaukiama šį kartą objektyvių paveldosauginių pagrūmojimų, nes atitinkamai pakoreguoti pastatai tapo matomi net nuo filharmonijos aikštės, o tai jokiu būdu negalėjo atsitikti. Bet mes suprantame, kodėl?
Bet tai triskart „storesnės“ vertikalės, kurių ir poveikis siluetui yra atitinkamas.
Baigiant apie galimas siluetines konkurencijas, kolega puikiai žino, kad esame nusistatę esminius apžvalgos taškus, iš kurių būtina pasitikslinti. Aš pasitikslinau – kolega blefuoja.
Beje, ir vykusiuose Lukiškių aikštės konkursuose buvo ne vienas vertikalus pasiūlymas, tarp jų – ir Algimanto Nasvyčio „metro“ obeliskas, architekto, kuris yra išskirtinai jautrus siluetiniams niuansams.
A.Ambrasas papildomai paaiškina, kad „jeigu paminklas sumažėja ir užima lokalią vietą, jis tampa dekoratyvine skulptūra, gerovės elementu, o ne veikiantis emocijas“. A.A. Iš tiesų, visai kaip R.Antinio paminklas R.Kalantai – jokių emocijų?
Įdomus ir kitas aiškinančio idėją rašto fragmentas: „Pastačius memorialą čia,(Aukų g. – autoriaus past.) jis galėtų tinkamai [?] dalyvauti aikštėje, jos neužimant“??? Aukų gatvė dabar tarsi užmiršta, bet labai jauki.“ Tai todėl į ją, turinčią savyje du Tremtiniams skirtus kamerinius, iš tiesų atitinkančius gatvės mastelį paminklus, reikia įsirioglinti kaip drambliui į porceliano parduotuvę ir vėl urbanistiškai ir emocionaliai pažeminti juos. Beje, pastarieji yra įtraukti į Lukiškių aikštės sutvarkymo projektą, jų vieta pabrėžiama kompozicine aikštės ašimi.
Be to, siūlomoje vietoje pastatyta koplyčia panaikintų vizualinį ryšį tarp aikštės ir Tauro kalno. Vizualinį ryšį, kuris branginamas visuose miestuose, o čia ryšys tarp LAISVĖS paminklo ir TAUTOS namų, nesvarbu, kad bijant globalistinių biurokratų dabar tai vadinama Koncertų sale. MES tai žinom. Negi tai naujiena Tau? Tu gi ne iš Kultūros paveldo departamento, kuriame viskas sužinoma iš spaudos.
Ir pagaliau. Šioje vietoje pastatytas statinys jokiu būdu negalės atlikti vienos iš svarbių savo funkcijų – reprezentacijos, su orkestru, su garbės kuopa, su automobilių kortežu, su mūsų visų susirinkimų vieta, paminėti svarbius mums įvykius.
Tiesą sakant, būtų užtekę pastarojo argumento – toks pasiūlymas yra nepriimtinas dėl to, kad jis nesprendžia uždavinių, iškeltų Lukiškių aikštei.
Kad jis nebus realizuotas, aš visiškai įsitikinęs, bet ir tai ne svarbiausia.
Audrius Ambrasas, Lietuvos Nacionalinės premijos laureatas, įvertintas ne už iš fabrikinių vamzdžių nuopjovų, sujungtų fabrikinės gamybos „flancais“, sutvirtintų fabrikinės gamybos varžtais, banaliausią kompoziciją Neries krantinėje, ne už batus, pripiltus rupios druskos, bet už išskirtinius suprojektuotus objektus, didžiuma kurių ryškiai timptelėjo mus europiniam šiuolaikinės architektūros peletone...
Ir dabar toks šūvis mums visiems į koją? Mes, kolegos, profesionalai, suprantame, kad nors ir pelnytai užtarnautos regalijos, jos negarantuoja indulgencijos ateities klaidoms. Ką gi, pasitaiko, bet kad su A.Ambrasu – netikėta ir apmaudu. Apmaudu dėl to, kad mes vertiname profesionaliai ir objektyviai, visuomenė – natūraliai-neprofesionaliai, remdamasi regalijų autoritetu, ir kada, susidūręs su profesijos diletantu, gali labai paprastai paaiškinti arba tiesiog nekreipti dėmesio, jeigu jis nepajėgus suprasti, tai kaip dabar paaiškinti erdvinio mąstymo neturintiems „bunkerio“ siūlytojams, kai A.Ambrasas – šiuolaikinės architektūros grandas su savo kolegų darbu pasielgia taip pat neprofesionaliai.
O ar etiškai?
Leonardas Vaitys yra architektas ir architektūros kritikas.