Pirmą dalį skaitykite čia: Leonardas Vaitys: Talentingasis nelaimėlis Petras Cvirka (I)
Nereikia melstis kiekvienam medžiui miestų struktūroje, kurie atsirado savaime, ar buvo pasodinti vietinių gyventojų po karo, kad bent taip užglaistyti aplinkos skurdą. Tokių, kad ir su meile, pasodintų medžių panaikinimas, kaip padaryta Rokiškyje,ar Joniškyje, atskleidė istorines miestiškas erdves, gražino joms urbanistinį unikalumą.
Ir atvirkščiai, atskiri miesto kvartalai, sunykę, dažniausiai sunaikinti istorijos bėgyje, nors ir apželdinti spontaniškai, bet išlaikę aplinkinių kvartalų užstatymą, kuris sukuria tų, ištuštėjusių erdvių perimetrą, ilgainiui gali tapti patraukliais žaliais plotais, jau kelių kartų įsisavintais kaip neatsiejama vertybė. Taip atsitiko su Vokiečių gatve, Rūdininkų ir Sirvydo skverais, kurių pražuvęs užstatymas, buvo architektūriškai ir istoriškai vertingas ir gal būt, kintant miestiečių mentalitetui, gali būti šiuolaikiškai atkurtas?
Tuo labiau reikia puoselėti žaliąsias erdves, kurios išliko mums iki šių dienų.Ypatingai tai svarbu ir sudėtinga Vilniuje iš vienos pusės dėl įnoringo, todėl unikalaus reljefo, iš kitos pusės dėl nežaboto godulio siekiant jas užstatyti ir cinizmo „pagrindžiant“ tokius sprendimus, kaip statybos „Žalgirio“ stadiono (visiškai provincialios architektūros) ar Misionierių bažnyčios aplinkoje.
Prie ko gi čia Cvirkos skveras. Sakoma, kad nusiplikinęs karšta kopūstų sriuba, imi ir darže augančius pūsti. O nusiplikinome ne kartą. Būtų apmaudu ir dar.
Taigi Cvirkos skveras, unikalus savo reljefu, jungiantis skirtingose aukščiuose esančias Kalinausko ir Pamėnkalnio gatves, sulaukė savo sėkmingos valandos. Sudėtingos tereno plastikos sklypas, jautriai urbanizuotas, nepaneigiant jo prigimtinio vaizdo, tapo išskirtine miesto struktūros detale.
Tiesą sakant, žinant su kokiomis urbanistinėmis idėjomis į Vilnių pokaryje atvyko leningradietiškas architektų desantas, kurio sudėtyje buvo ir Vladislovas Mikučianis, galėjo būti baugu dėl atsivežtinės pompastinių erdvių formavimo patirties.
Skulptūra liko laikmečio kūdikiu, laikmečio kuris visiems mums buvo svetimas, o menininkui dar ir tragiškas – kurti sąmoningai ne savo lygyje.
Vienok V.Mikučianis, ilgainiui pritapęs, ir suvokęs aplinką, bei kitokią kultūrą, tapęs Vilniaus Dailės instituto profesoriumi ir remiantis jo mokinių atsiliepimais – geru pedagogu, sukūrė paskutinį savo kūrinį Vilniuje. Po Černiachovskio 1946 ir Lenino 1952 aikščių, jam pagaliau pavyko. 1959 metai jau buvo penkiolikti, kai Mikučianis gyveno Vilniuje. Metai, kai drąsiai į sceną žengė naujoji karta – V.Brėdikis, N.Bučiūtė, V.Čekanauskas, broliai A. ir V.Nasvyčiai. Matyt profesionali prigimtis, padėjo V.Mikučianiui susivokti kintančioje situacijoje ir ne tik pagarbiai gamtai sukurti vilnietiško mastelio erdvę, bet kas dar svarbiau atsisakyti atsivežtinių, tragiškų miesto paveldui, idėjų. Nors 1945 – 1962m, būdamas Vilniaus vyriausiuoju architektu, turėjo plačiausius įgaliojimus.
Dabar reikėjo „įprasminti“ skverą.
Petras Cvirka, talentingas rašytojas, ne kartą apdovanotas įvairiomis literatūrinėmis premijomis nepriklausomos valstybės laike, aiškiai kairuoliškų pažiūrų, per savo „stalininio socializmo“ supratimo naivumą, kartu su keliolika kitų, iškilių Lietuvos inteligentų, nuvyko į Maskvą, atlikti kvailiausio savo gyvenimo žingsnio. Nors, neišleidus nei vieno šūvio į okupantus, galėjai važiuoti, galėjai ne – viskas jau buvo nuspręsta, tik istorinės gėdos dar padaugėjo.
Taigi Cvirkos figūra tiko idealiai.
Jos ėmėsi, skulptorius Juozas Mikėnas, jo bendraamžis, gal būt netgi bendramokslis Kauno Meno mokykloje, taip pat kaip Cvirka jau pasižymėjęs nepriklausomoje valstybėje, sukūręs, mano nuomone absoliučiai geriausią savo kūrinį – lietuvišką rūpintojėlį, apdovanotą aukso medaliu pasaulinėje parodoje Paryžiuje.
J.Mikėnas Cvirkos ėmėsi jau „pasitreniravęs“ „socialistinio realizmo“ estetikoje. 1946 monumentas „Pergalė“ iš karto į dešimtuką – TSRS valstybinė premija, 1947 Melnikaitė Zarasuose. Profesionaliai nulipdytos figūros, nebuvo naujas žingsnis, greičiau atvirkščiai – kūrybinis regresas. Tą neabejotinai suprato ir pats skulptorius. Gal todėl, pati tema – Cvirka – menininkas, gal, galimai buvęs betarpiškas bendravimas, gal palaipsnis režimo silpnėjimas – 1959m, leido skulptoriui išvengti pompastikos, nors privalu buvo pavaizduoti jį ir kaip visuomenės veikėją. Todėl povyzoje nėra parodomojo veržlumo. Matome tarsi stabtelėjusi, susimasčiusi, tačiau ne bohemišką rašytoją, modeliuota labai profesionaliai ir labiau apibendrintai, nei reikalavo to meto kanonai. Kaip beje ir kvailai nuimtose skulptūrose ant „Žaliojo tilto“. Taip gali vykti tol, kol profesionalai nebus girdimi, kol derintojų vietose sėdės atsitiktiniai, tačiau politiškai patikimi bestuburiai, nepajėgiantis išaiškinti jų vertės skurdžios erudicijos politikams, su pietetu mūsų išrinktiems ir toleruojamiems.
Tuo tarpu skvere iš tiesų puikiai pataikytas mastelis ir pjedestalo su skulptūrą santykis. Iš tiesų net nesitiki, kad pjedestalas vos 1,60 m, o skulptūra 2,60 m aukščio. Pasirodo to užtenka, kai dirba meistrai.
Prie ko gi čia Cvirkos skveras. Sakoma, kad nusiplikinęs karšta kopūstų sriuba, imi ir darže augančius pūsti. O nusiplikinome ne kartą. Būtų apmaudu ir dar.
Akivaizdu, kad Mikėnas puikiai jautė konjunktūrą, savo išskirtinę padėtį, todėl paskutinis jo kūrybinis žingsnis „Pirmosios kregždės“, 1964 m, nors ir skirtos labiau stagnacinei Maskvai, pirmiesiems kosmonautų skrydžiams atminti (apdairus ideologinis pamušalas), parodė plastikos grįžimą į prieškarinę estetiką, žinoma ne tiek ryžtingą.
Gaila, kad mūsų skulptūros grandas, neužilgo apleido šį pasaulį, o lemčiai pasisukus kitaip, neabejotinai būtume sulaukę grįžimo į tarptautinį kontekstą – modernų meną su giliai glūdinčiu tautiškumu.
Taigi, skulptūra liko laikmečio kūdikiu, laikmečio kuris visiems mums buvo svetimas, o menininkui dar ir tragiškas – kurti sąmoningai ne savo lygyje. Beje rekomenduoju aplankyti puikiai sumanytą parodą NDG, kurioje didieji, modernūs mūsų tapybos metrai atiduoda duoklę režimui. Reikia tik padėkoti Dievui, kad davė jiems ilgą gyvenimą, per kurį jiems pavyko atsitiesti.
Bet laikmetis – mūsų gyvenimo laikmetis, ir nors suprantame, kad viskas galėjo būti kitaip, neabejotinai kokybiškai geriau, mes jį nugyvenom, kaip nugyveno ir mano aptariami veikėjai, vertinga mūsų kultūros istorijos dalis.
Leonardas Vaitys yra architektas.
