Lietuvė iš Italijos: kaip jausčiausi netekusi Lietuvos pilietybės? Kaip mamos paliktas vaikas

Gal čia ir yra esmė? Gal pilietybės klausimas yra daugiau asmeniška tema ir būtent todėl lietuviui, gyvenančiam Lietuvoje, ne visada rūpi? O man rūpi, bet pažadu, pasistengsiu nedramatizuoti ir nesiskųsti, kaip man blogai.

Klausiau pastarąją diskusiją pilietybės klausimu per nacionalinę televiziją ir bandžiau įsiklausyti į vieno dalyvavusio politiko pasisakymus, kodėl mes, išvykusieji iš Lietuvos, norėdami įgyti kitos valstybės pilietybę, turėtume netekti gimimu įgytosios.

Daugelis Europos Sąjungoje gyvenančių lietuvių, išvykusių po įstojimo į ES, neįgijo gyvenamos šalies pilietybės, bet ir nesiruošia grįžti į Lietuvą. O taip, mums gi ne taip blogai kaip, pavyzdžiui, Amerikos lietuviams. Mes šio to negalime daryti gyvenamoje ES šalyje: negalime balsuoti visuotiniuose rinkimuose, dirbti tam tikrų darbų, užimti tam tikrų pareigų, bet juk vardan tos, Lietuvos, pakentėsim.

Vadinasi, ne faktas, kad nesu Lietuvoje, kažkam nepatinka, o kad išdrįsau norėti gyvenamos valstybės pilietybės ir gyventi ne užsieniečio, o visavertį gyvenimą?

Mes juk išvažiavome, nusprendėme nelikti Lietuvoje, ir štai, turime sau Lietuvos pilietybę. Tai čia jau gerai? Jokių problemų? Vadinasi, ne faktas, kad nesu Lietuvoje, kažkam nepatinka, o kad išdrįsau norėti gyvenamos valstybės pilietybės ir gyventi ne užsieniečio, o visavertį gyvenimą?

Kai susiduri su žmonėmis, kurie vadovaujasi logika – išvažiavai, vadinasi, nemyli, vadinasi, tau nerūpi, vadinasi, tau geriau kitur, krenta bet kokie racionalūs argumentai. Ir visa pilietinė diskusija susitraukia iki emigracija blogai ar ne, išvykusius nubausti ar ne?

Man čia panašiai kaip su LGBT teisėmis. Jeigu turi įrodinėti, kad nusipelnei civilinės santuokos, kad tavo teisės turi būti tokios pačios, potekstėje tarsi skamba: taip, aš kitoks, bet esu vertas. Bet tu juk visai ne kitoks, arba tuomet visi mes kitokie! Tas pats su emigracija: kodėl ji bloga savaime?

Kai susiduri su žmonėmis, kurie vadovaujasi logika – išvažiavai, vadinasi, nemyli, vadinasi, tau nerūpi, vadinasi, tau geriau kitur, krenta bet kokie racionalūs argumentai. Ir visa pilietinė diskusija susitraukia iki emigracija blogai ar ne, išvykusius nubausti ar ne?

Manau, nuo čia ir reikia pradėti: man emigracija nėra nuodėmė, man pilietybė neturi sienų, ji kaip meilė – užteks visiems. Pilietybės įgijimas kuria galimybes ir skatina iniciatyvą. Pilietybės praradimas bet kokią galimybę atima.

Sakiau, nebūsiu dramatiška, bet diskutuojant šia tema sulaukiau klausimo kaip jausčiausi, jei netekčiau Lietuvos pilietybės? Jausčiausi kaip pamestinukė. Kaip mamos paliktas vaikas. Va taip.