Skilusių liberalų godos.
Ir gavusio vieną kelialapį į Europos Parlamentą (EP) LS, ir nė vienos vietos EP neturėsiančios LiCS atstovai po pastarųjų rinkimų garsiai prakalbo apie skilusių liberalų jungimąsi. LS tarp besivienijančių partijų lyderių nenori matyti Artūro Zuoko. Bet A.Zuokas, regis, norėtų išlikti partijos pirmininku net ir tuo atveju, jei neliktų partijos. Jam užtektų dviejų pavaduotojų - Vytauto Bogušio su Žilvinu Šilgaliu. Ir vieno alter ego: "Rubicon group".
Kitaip nei savo sėkmės istoriją kol kas gana sklandžiai kuriantys liberalūs sąjūdininkai, LiCS nenumaldomai išgyvena nuosmukį. Liberalcentristams per Seimo rinkimus tik per plauką pavyko įveikti 5 proc. barjerą, tuo metu neseniai susikūręs LS pasiekė geresnių rezultatų. Prezidento rinkimuose LiCS apskritai nebuvo matyti, o LS kartu su TS-LKD parėmė nugalėtoją - Dalią Grybauskaitę. Per EP rinkimus A.Zuoko partija galutinai susimovė - gavo mažiau nei 4 proc. balsų.
Simboliška, kad du nevykėliškos politikos arogantai – A.Zuokas ir Arūnas Valinskas - šiemet atrado vienas kitą ir sudarė vienas su kitu kažką panašaus į koaliciją koalicijoje.
Simboliška, kad du nevykėliškos politikos arogantai - A.Zuokas ir Arūnas Valinskas - šiemet atrado vienas kitą ir sudarė vienas su kitu kažką panašaus į koaliciją koalicijoje. Esą valdžios partneriai - konservatoriai-krikščionys demokratai su liberaliais sąjūdininkais - valdo ne visai tinkamai, tad "prisikėlėjai" su liberalcentristais turėtų bendradarbiauti Lietuvos labui. O Lietuva iš neapsakomo džiaugsmo, kad esama tokių gelbėtojų, A.Zuokui davė net tris, A.Valinskui - net vieną proc. piliečių balsų. Kartu sudėjus - perpus mažiau, nei gavo Lenkų rinkimų akcija. Įspūdingas "nekviestos meilės" tarp A.Valinsko ir A.Zuoko vaisius.
Jei Tautos prisikėlimo partija (TPP) būtų partija, o ne pigaus muilo burbulas, ji pagal savo įsivaizduojamas nuostatas gal ir būtų artima liberalams bei ateityje galėtų jungtis su LS arba/ir LiCS (savarankiška TPP vis tiek ilgai negyvuotų). Tačiau nei LiCS, nei LS nenaudinga vienytis su ambicijų turinčiais, bet visuomenės nurašytais partinės politikos nuliais. Ir vieni, ir kiti liberalai gali nebent tikėtis TPP parlamentarų palaikymo prieš TS-LKD "kietakakčius", o ateityje - persivilioti į savo frakcijas vieną kitą "prisikėlėją".
Šiaip ar taip, tokio pobūdžio persigrupavimai Seimo liberaliajame flange vargu ar gali nulemti artimiausių kelerių metų lietuviškojo partinio liberalizmo perspektyvas. Šiuo atžvilgiu svarbiau yra tai, kaip klostysis LS ir LiCS santykiai. Ar tikrai jų vienijimasis stiprintų partinį liberalizmą?
Du partinio liberalizmo veidai
Anot "Vilmorus" direktoriaus Vlado Gaidžio, LiCS elektoratą daugiausia sudaro turtingesniam gyventojų sluoksniui priklausantys žmonės. Tai tam tikra išskirtinė LiCS politinė savybė, kuri vargu ar leidžia tikėtis masinės rinkėjų paramos. Savo ruožtu LS, V.Gaidžio teigimu, kol kas yra "catch-all" tipo partija, už kurią balsuoja įvairios rinkėjų grupės.
Jei, susijungus LiCS ir LS, liberalcentristų įvaizdis įsivyrautų arba esmingai pakeistų dabartinį LS veidą, jungimosi padariniai gali ne tik nepagerinti partinio liberalizmo būklės, bet netgi paleisti vėjais esamą liberalų sąjūdininkų įdirbį ir populiarumą. LiCS politinio veido bruožai gali atbaidyti nemažą dalį LS rinkėjų. Maža to, dviejų dėl vietos po saule atkakliai kovojančių partijų jungimasis keltų vidaus nesutarimų ir įtampos, kurie pakenktų LS turimam darnios bendražygių komandos įvaizdžiui.
Esamas LS politinis veidas yra ne tik daugiau žadantis gausesnio elektorato atžvilgiu, bet ir patrauklesnis vertybiniu požiūriu. LiCS išskirtinumas - turtingųjų interesai, o LS savybė, į kurią atkreipia dėmesį sociologai, yra šios partijos patrauklumas tarp labiausiai išsilavinusių žmonių. Ši aplinkybė turi ne tik vertybinį matą - gerai, kad rinkėjai vadovaujasi ne turtu, o protu - bet ir praktinio naudingumo požymių. Juk LS kandidatų sąrašas, kurio lyderis buvo Leonidas Donskis, daugiau nei dvigubai pralenkė sąrašą su A.Zuoku priešakyje.
Šiuo požiūriu susivienijusiems liberalams galima būtų linkėti išlikti LS, o ne LiCS politinio veido partija. Gebėjimas pritraukti įvairių grupių rinkėjų, labiau būdingas, sociologų nuomone, LS nei LiCS, svarbus dar ir todėl, kad liberalams tenka konkuruoti centro dešinėje su gerokai stipresne už juos partija - TS-LKD. Siaura liberalcentristų elektorato bazė ir sklandanti aplink juos abonentinė dvasia tam akivaizdžiai trukdo.
Liberalai ir konservatoriai: kas ką nurungs?
Ar apskritai gali LS arba susivieniję su šios partijos vėliava liberalai per porą trejetą metų pasivyti konservatorius-krikdemus ir prilygti jiems populiarumu bei pajėgumu? Ar atsiras į šios kadencijos pabaigą Lietuvoje dvi stiprios centro dešinės partijos - konservatyvi ir liberali, ar liberalai pasmerkti ilgą laiką būti ne tik antri, bet ir daug silpnesni už savo konservatyvius partnerius?
Kol kas liberalių sąjūdininkų veržlumas, gebėjimai, politinė laikysena, kadrų atranka leidžia vertinti jų perspektyvas optimistiškai. Tačiau artimiausiu metu jie greičiausiai nebus pajėgūs tapti rimtais konkurentais TS-LKD. Net jei LS nedarytų esminių politinių klaidų (kol kas ir nedaro), o konservatoriai-krikdemai - darytų, ištikimų rinkėjų skaičiumi šios dvi partijos vis tiek kurį laiką dar bus toli viena nuo kitos. Liberalams tenka sunkus uždavinys augintis liberalesnio elektorato branduolį, o konservatoriai sugebėjo konsoliduoti jau kone viską, kas Lietuvoje yra krikdemiškai konservatyvaus.
Tačiau ši konservatorių stiprybė yra kartu ir tam tikra jų silpnybė, ribojanti TS-LKD politinio projekto "plėtros" galimybes. Šį dešimtmetį pastebimai keitėsi konservatorių vertybinės retorikos akcentai: politikos kaip viešo gyvenimo problemas jie užsidegė spręsti kišdamiesi į privačią ir net intymią žmonių gyvenimo erdvę. Tokia laikysena smarkiai kertasi su liberalaus politinio mąstymo ir veikimo principais.
Vargu ar tai buvo teisingas pasirinkimas, turint omenyje, kad nemaža dalis rinkėjų centro dešinėje nėra grynuoliškai liberalūs arba konservatyvūs: daugelis jų vadintini "konservatyviais liberalais" arba "liberaliais" konservatoriais. Stiprėjantis TS-LKD radikalizmas juos ilgainiui tik atbaido.
Persisėmę moralistinio reguliavimo aistros, kai kurie TS-LKD politikai ėmė skleisti aplink save Talibano dvasią. Prie TS prisijungus krikdemams, ši dvasia sutirštėjo ir dvelktelėjo bažnytininkų pamokymais. Klerikalizmas ir davatkiškumas, prieš dešimt metų pasmerkę myriop tuomečius krikščionis demokratus, įsisiurbė į naują auką: buvusią konservatorių partiją - dabartinę TS-LKD. Šįkart auka daug stipresnė, bet ir ji gali neatlaikyti.
Šiomis aplinkybėmis konservatorių perspektyvos ilgai išlaikyti vienvaldžių lyderių pozicijas centro dešinėje atrodo gana miglotos. Jei jų retorika ir politika nesiliaus dariusis vis radikalesnė, jei kalbas iš aukštų tribūnų rėš tokie TS-LKD intelekto talibai, kaip Rimantas Dagys, tai labai tikėtina, kad liberaliai konservatyvų elektoratą galiausiai pritrauks, subrandins ir pagausins būtent LS, o ne TS-LKD. Ir tai jau būtų didelių permainų centro dešinėje rodiklis.
