Yra beviltiškai perkrautos, ne į šiuolaikinį jaunimą orientuotos ir nuo literatūros galinčios visam gyvenimui atbaidyti programos, yra, švelniai tariant, keistokos valstybinio brandos egzamino rašinių vertinimo normos ir jų taikymo tradicijos/fobijos, yra sąlygos taisant rašinius (kokios jos bus taisant po pamokų elektroninį rašyto teksto variantą, galima tik įsivaizduoti), yra vertintojų atranka, kuri, galima numanyti, dar labiau komplikuosis įvedus šių metų pakeitimus (net jeigu NEC to nenorės pripažinti), yra abejotinos temų formuluotės, yra... daug sudėtinių dalių. O vertintojai – tai tik mažas sraigtelis viso to, kas tampa galingu dažnai neprognozuojamu mechanizmu, sutraiškančiu ir mokytojus, ir mokinius.
Turbūt kiekvienam abiturientus ruošusiam mokytojui yra tekę patirti tą jausmą, kai vienodų gebėjimų mokinių įvertinimai skiriasi 30 ar daugiau procentų, kai norisi rašyti apeliaciją ne tik dėl gabaus, skaitančio, raštingo neįvertinto mokinio, bet ir dėl tingaus tuščiažodžiautojo, kuris perskaitęs kelias santraukas sugebėjo prasmukti ir tylomis juokiasi iš visų tų sąžiningai dirbusių. Bet kuriuo atveju norint sutvarkyti sistemą vien kosmetinių pokyčių neužtektų.
Kokia išeitis? Ar mažinti egzaminų svarbą ir labiau akcentuoti pažymius būtų tinkamiausias kelias? Iš pirmo žvilgsnio gal ir nebloga idėja, bet iškart kyla net kelios problemos, į kurias reikia atsižvelgti. Visų pirma vieša paslaptis, kad yra skirtingo pajėgumo mokyklos – nors oficialiai vertinimas turėtų būti vienodas ar panašus, jis toli gražu toks nėra. Ar neprasidės migravimas iš vienos mokyklos į kitą tik todėl, kad ten yra tikimybė pagerinti vidurkį? Žinau, kad stojantys į užsienio aukštąsias šitą praktiką jau taiko.
Nežinau, kaip kitas, o lietuvių kalbos ir literatūros bendrąsias programas reikia keisti iš esmės, bet tame procese turėtų dalyvauti ne siauras ,,savų“ ir vienai idėjai pritariančių ratelis, o įvairių specialistų komanda (ir gerai, kai yra skirtingos pažiūros – tegul diskusijose, o ne buldozeriuose gimsta sprendimai).
Bet įžvelgiu dar vieną, tiksliau, net kelias labai pavojingas tendencijas, susijusias su mūsų visuomenės (ne)sąmoningumo lygiu. Jau dabar tiek tėvams, tiek vaikams labai sunku suvokti, kad mokomasi ne dėl pažymių, kad vienoks ar kitoks įvertinimas tik parodo galimas žinių spragas, signalizuoja apie taisytinas vietas, o kas bus, kai nuo pažymių priklausys galimybė įstoti ar neįstoti į norimą mokymosi įstaigą?
Štai čia kyla antra gerokai pavojingesnė tendencija – tėvų ir mokinių (o kartais, esu girdėjusi, ir administracijos atstovų) bandymas paveikti mokytojo vertinimus geruoju arba bloguoju (manipuliavimas, gąsdinimas, kartais turintis ir reketo požymių, bandymas papirkti ar „susitarti“). Taip, tokių situacijų tikrai pasitaiko kiekvieno mokytojo kasdienybėje. Ir dėsninga, kad gerokai dažniau paskutinėse gimnazijos klasėse.
Todėl tokioje siūlomoje naujoje tvarkoje matau nemažai pavojų ir nedaug objektyvumo. Problemos didžiulės, o toks tik paviršutiniškas veiksmas labiau imituotų pokyčius ir atvertų naujų skaudulių, sukeltų naujų konfliktų ir paliktų erdvę manipuliacijoms. Kokia reali išeitis? Visų pirma pažiūrėti į ugdymo turinį ir jo kokybę. Reikia esminių pertvarkų.
Nežinau, kaip kitas, o lietuvių kalbos ir literatūros bendrąsias programas reikia keisti iš esmės, bet tame procese turėtų dalyvauti ne siauras ,,savų“ ir vienai idėjai pritariančių ratelis, o įvairių specialistų komanda (ir gerai, kai yra skirtingos pažiūros – tegul diskusijose, o ne buldozeriuose gimsta sprendimai). Nes racionalūs, logiški žinių patikrinimo ir įvertinimo pokyčiai įmanomi tik susitarus dėl turinio. Ir turinys turėtų būti kuriamas atsižvelgiant į šiuolaikinio pasaulio aktualijas ir į šiuolaikinį vaiką.
Kyla abejonių ir dėl Bendrojo ugdymo mokyklos kaitos gairių. Kol kas gerai bent jau tai, kad ŠMSM ministras A.Monkevičius reagavo į 39 asociacijų raštą, inicijavo apvaliojo stalo diskusiją (nors sunkiai galima ją įsivaizduoti su 150-200 žmonių), ne viename interviu kalbėjo apie tai, kad reikia neskubėti ir tobulinti dokumentą. Šiek tiek trikdo, kad kol kas nėra jokios analizės (net kalbų apie tai), kodėl nepavyksta įgyvendinti Gerosios mokyklos koncepcijos, priimtos 2015 m., taip pat „Lietuvos pažangos strategijos 2030“.
Ar įmanoma kryptingai judėti pirmyn, jei neaiškios nesėkmių priežastys, jei realybė labai toli nuo strateginių dokumentų. Ir kam tada kurti naujus, kokiu pagrindu jie remiasi, kaip ruošiamasi taisyti padarytas klaidas?
Kol kas visa ta ruošiama pertvarka labiau primena kosmetinį remontą, kai reikia kapitalinio, o gal tiesiog eilinį pinigų ,,įsisavinimą“ po reformos vėliava. Bet jeigu nesuprasime, kokios buvo klaidos, nedrįsime jų įvardinti ir iš esmės ieškoti išeičių, vėl atsidursime pokyčių klystkeliuose. Vėl kaltinsime vieni kitus, švaistysimės reitingais, tarptautinių tyrimų rezultatais, statistiniais vidurkiais ir stebėsimės, kodėl niekaip nepasiekiame norimų pokyčių, nors kuriama viena reforma po kitos, inicijuojamas vienas pokytis po kito.
Ir dar siūlyčiau pradėti keisti požiūrį. Teisingai šią savaitę pasakė viena auklėtinio mama – niekas šiame pasaulyje nėra svarbesnis už kitą, esantį šalia. Nėra svarbesni mokytojai, nėra svarbesni tėvai, nėra svarbesni administracijos ir kitų institucijų atstovai. Visi mes tiesiog žmonės su savo individualiomis savybėmis, kompetencijomis, stiprybėmis, silpnybėmis ir poreikiais.
Tikslas mūsų turėtų būti vienas – padėti užaugti žmogui. Kad jis išmoktų gyventi tarp kitų, su kitais ir galėtų kaip įmanoma prasmingiau realizuotis. Kad UŽAUGTŲ žmogus. O jis mokosi ne tik iš žodžių, kuriuos sakome, jis stebi pasaulį ir mokosi iš mūsų, suaugusiųjų, gebėjimo bendrauti ir realiais veiksmais spręsti kylančias problemas.
Lilija Bručkienė yra lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja.
