Kažkada, prasidėjus renovacijų vajui, kai kas viską darė tam, kad „įsisavintų“ pinigus, kad būtų greitai ir pigiai, ir visai negalvojo apie ateitį. Tarsi ji niekada neateitų. Taip atsirado plastikiniai langai, iš kurių klasėse gali atidaryti tik kelis. O kaip reikės vėdinti patalpas arba nuvalyti stiklus, niekam nerūpėjo.
Taip atsirado tušti, dabar jau apleisti pastatai, kurių remontui buvo panaudoti milijonai. Taip atsirado begalė neracionalių sprendimų. Bet ataskaitos tada atrodė gerai. Kažkas už tuos darbus gal net premijas gavo. Nors dirbo taip, tarsi ateitis niekada netaptų šia diena.
Tapo – dabar mes pykstame, dūstame, alpstame, ieškome išeičių. Imitacinės renovacijos, imitacinės modernizacijos, imitacinės reformos. Tik pinigai sumokami realūs ir mūsų visų – mokesčių mokėtojų. Jie sumokami ne realiems pokyčiams, ne tam, kad būtų pagerintos vaikų ir mokytojų sąlygos, o tam, kad kažkas galėtų deklaruoti, parašyti ataskaitą, jog keičia, dirba, reformuoja.
Bet gal čia tik praeitis ir mes mokame tam tikrą kainą už anų laikų neatsakingą elgesį, o dabar jau viskas kitaip? Juk visiškai neklysta tik tas, kuris nieko neveikia. Gal žmonės keičiasi, mokosi iš savo klaidų, tobulėja? Gal galų gale yra priversti keistis po visuomenės pademonstruoto nepasitenkinimo, nepasitikėjimo, išreikšto, pavyzdžiui, streiku? Gal... Kad paneigčiau arba pagrįsčiau šituos teiginius, paimsiu vieną konkretų dabarties pavyzdį ir jį išnagrinėsiu detaliau.
Visi puikiai žinome, kad mokyklose nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. įvesta etatinio apmokėjimo už darbą tvarka sukėlė ne tik daug diskusijų, įtampų, bet ir suskaldė visuomenę, destabilizavo padėtį šalyje, nes švietimo bendruomenę privertė imtis kraštutinių protesto formų.
Konfliktui įsisiūbavus teko savo poziciją išsakyti ir LR Prezidentei D.Grybauskaitei. Galų gale tiek ŠMSM, tiek ir nestreikavusių profesinių sąjungų atstovai pripažino, kad yra daug taisytinų aspektų – visi sėdo prie derybų stalo ir pradėjo tobulinti dokumentus. Kovo 1 d. ministras A.Monkevičius pasirašė teisės aktus, įteisinančius etatinio mokytojų darbo užmokesčio modelio tobulinimus.
Aišku, dar kyla nemažai aistrų dėl to, kiek procentų turėtų būti skiriama pasiruošimui ir taisymui, kiek savaitinių pamokų turėtų sudaryti etatą, kodėl taip neproporcingai kilo buvusios antrosios kišenės procentai (vieniems 10, kitiems net 18, o į dalyko sudėtingumą ir specifiką nelabai atsižvelgta), bet kas buvo derybose ir matė, kaip dėl kiekvieno skaičiuko buvo laužomos ietys, kiek aistrų sukeldavo vieni ar kiti pasiūlymai, kad buvo ir tokių žmonių, kurie bet kokia kaina bandė sužlugdyti visus įmanomus susitarimus, tas turbūt supranta tų numatomų pokyčių kainą.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad sąlygos minimaliai pagerės – aiškumo tikrai daugiau. Visiems besidomintiems naująja tvarka ŠMSM pateikia informaciją savo oficialiame puslapyje, net sukūrė viešą diskusijų grupę socialiniuose tinkluose, atnaujinta mokytojų atlyginimo skaičiavimo skaičiuoklė, sudarytas konsultantų darbo grafikas – jie važinėja po visą Lietuvą ir aiškina apie pokyčius ir t.t..
Žodžiu, viešųjų ryšių skyrius dirba tiesiog puikiai. Mokytojai skaičiuoja, diskutuoja, išsako pastabas, planuoja, viliasi... Lyg ir pasimokyta – ant to paties grėblio stengiamasi nelipti.
Tiesa, tuo suabejojau, kai prieš kelias dienas Švietimo kokybės ir regioninės politikos departamento direktorius A.Aldakauskas, atvykęs pristatyti patobulinto etatinio apmokėjimo modelio ir perspektyvų, vėl demonstravo pačias įvairiausias lenteles, rodančias, kaip statistiškai 2018 m. algos mokytojams kilo. Ir kaip neblogai tas atlygis atrodo kitų panašioje ekonominėje situacijoje esančių Europos Sąjungos šalių kontekste.
Bet neturi jis A.Kašpirovskio galių, nors tikrai labai stengiasi – mokytojai vis tiek labiau tikėjo savo algalapiais, o ne paslaptingąja statistika. Beveik tris valandas neapleido pojūtis, kad yra bandoma išsisukti iš situacijų neatsakant į konkrečius nepatogius klausimus – viskas skandinama skaičių, grafikų, diagramų ir daugiažodžiavimo miglose.
Bet neturi jis A.Kašpirovskio galių, nors tikrai labai stengiasi – mokytojai vis tiek labiau tikėjo savo algalapiais, o ne paslaptingąja statistika.
Ir tada paaiškėjo, kodėl tų miglų tiek daug, kodėl vis kilo įtarimų, kad per lengvai sutikta su mokytojams palankiais pokyčiais, per daug sklandu, blizgu, kad tai būtų tiesa. O paslaptis labai paprasta – panašu, kad jokių pokyčių nebus ir visa nauja etatinio apmokėjimo tvarka – tik eilinė visuomenei nuraminti skirta imitacija. Kodėl? O kas pasikeis – buvo trys vadinamosios kišenės, dabar dvi. Ir viskas. Iš vienos centus perkėlė į kitą. Nes yra tokia Mokymo lėšų apskaičiavimo, paskirstymo ir panaudojimo tvarka, patvirtinta 2018 m. liepos 11 d. (Nr. 679), kuri numato, kaip bus apskaičiuojamos kiekvienai mokyklai mokymui skirtos lėšos, koks bus sąlyginis pareigybių skaičius ir t.t..
Tai visa paslaptis ir buvo toje paruoštoje tvarkoje ir labai „gudriai“ išvestoje formulėje. O ji sudaryta taip, kad iš esmės visiems būtiniems mokyklų poreikiams tenkinti tų lėšų (sąlyginių pareigybių skaičiaus, etatų ar kaip mes bepavadintume) trūko ir čia ne tose įstaigose, kuriose būtų per mažai mokinių, per daug mokytojų ar blogai sutvarkytas ugdymo tinklas. Taip buvo turbūt didžiojoje dalyje mokyklų– štai dėl ko kilo toks masinis nepasitenkinimas.
O viešai deklaruota, kad švietimo įstaigų vadovai nesugebėjo tinkamai padalinti krūvių, etatų, pinigų. Bet esmė kita – visų pirma turi gauti, kad galėtum kam nors ką nors dalinti. O formulės sukurtos taip, kad negautų... Ir mes žinome, kokia kilo sumaištis, kiek buvo nepasitenkinimo, kaip buvo supriešintos bendruomenės, kiek nusivylimo ir įtampų tai sukėlė. Ir jokios miglos, deklaracijos, statistikos, lentelės ir grafikiukai nepadėjo – visa išsiveržė masiniais protestais.
Kovo 1 d. ministrui A.Monkevičiui pasirašius teisės aktus, turės būti skiriama daugiau valandų už pasiruošimą pamokoms ir už darbų taisymą, klasės vadovams nustatytas konkretus minimalus valandų skaičius – ir jis gerokai didesnis už daugelyje mokyklų prieš tai buvusį, dar pailginus mokslo metus padidėjo metinių valandų skaičius (pavyzdžiui, gimnazijos III klasėje 2018 m. buvo 1908, o 2019 m. – 1961), nustatytos etatui privalomos metinės 102 valandos bendruomenei skirtų veiklų ir t.t..
Akivaizdu, kad lėšų (etatų, sąlyginių pareigybių skaičiaus, valandų – vadinkite, kaip norite) reikėtų gerokai daugiau. O dabar pati linksmiausia dalis – Mokymo lėšų apskaičiavimo, paskirstymo ir panaudojimo tvarka liko ta pati, patvirtinta 2018 m. ir įnešusi tiek sumaišties. Ta pati, kuri jau pernai labiau apkarpė nei suteikė. Ta pati, dėl kurios iš esmės ir kilo tokia nepasitenkinimo banga, privedusi, drįsčiau sakyti, prie krizinės situacijos.
IR JOS KEISTI NIEKAS NET NESIRUOŠIA! NIEKAS NET NESIRUOŠIA SKIRTI MOKYKLOMS KONKREČIŲ LĖŠŲ, KURIOS LEISTŲ REALIAI ĮGYVENDINTI SUTARTUS SPRENDIMUS.
Tiesiog švietimo įstaigų vadovai turės nebemokėti už kažkurias veiklas, kad sumokėtų už sutartas. Kaip ir sakiau – išims centus iš vienos kišenės ir perdės į kitą. Kokią išvadą galime daryti? O kaip jums atrodo? Jeigu jau prieš daugiau nei pusmetį buvo viešai pripažinta, kad yra daug problemų, o visi šitie ministro patvirtinti ir visuomenei pristatomi pakeitimai neturi jokio konkretaus pagrindo, nes į juos visiškai neatsižvelgiama skaičiuojant mokykloms skirtas lėšas, tai kaip tokius pokyčius galime pavadinti? Ir kaip tokiu atveju galime įvardinti lėšas, skirtas svetainėms, konsultantų darbui, jų komandiruotėms, skaičiuoklių atnaujinimui, darbo grupių nariams ir t.t.?
Ir ką apie švietimo bendruomenę ir jos ateitį galvoja tie, kurie inicijuoja šitas parodomąsias akcijas ir sprendžia, ar pokyčius reikia įgyvendinti? Ir kaip ciniškai tada nuskamba ŠMSM atstovo komentaras apie tikrai nenormalią situaciją, susijusią su tuo, kad, remiantis naująja tvarka, abiturientų mokytojams už darbą sumokama mažiausiai. Teigiama, kad visada mokyklų vadovai, jei lieka lėšų, gali už darbo sudėtingumą sumokėti papildomai. Kokių lėšų??? Čia taip pat, kaip elgetai padavus dešimt centų pakomentuotum – jei liks, prie duonos gali ir dešros nusipirkti, o jei būsi taupus, tai ir pyragui užteks.
Rudenį turbūt vėl bus viešai kalbama apie tai, kad švietimo įstaigų vadovai nesuvaldė situacijos, kad jie neteisingai suskaičiavo, neteisingai padalijo, kad savivaldybės nuslėpė, kad statistika rodo, jog mokytojams algos padidėjo ir t.t.. O tiesa, panašu, slypi čia pat – kažkas vėl renovuoja dėl imitacijos, vėl didžiausią dėmesį skiria viešiesiems ryšiams, vėl ,,įsisavina“ pinigus ir visiškai negalvoja nei apie ateitį, nei apie tai, kad ji tikrai ateis. Žinote, koks skirtumas – dūstame nuo karščio ar nuo melo švietimo sistemoje? Karštis bent praeina...
Lilija Bručkienė yra Lietuvos švietimo darbuotojų profsąjungos narė, mokytoja.