Nežinančiam, kas vyko ŠMM gruodžio 17-19 d., gali atrodyti visai logiškos žurnalistų versijos, kurias jie ir pristato kaip prielaidas. Priminsiu – atkakliai įrodinėjama versija, kad mokytojai iš ministerijos pasitraukė su ministru paskutinę dieną pasirašę slaptą susitarimą, kuris garantuotų kažkokias papildomas lėšas, kurios sumokamos iš biudžeto ar savivaldybių lėšų. Tas prielaidas ne vieną ir ne du kartus žurnalistai labai įkyriai ir kryptingai kartojo, kad suabejojusių liktų kuo mažiau. Kad būtų sodriau, dar ir VMI prijungė.
Tiesa, buvo apsidraudžiama frazėmis „tai tik mano subjektyvi nuomonė, galėtume daryti prielaidą, susidaro toks įspūdis“ ir panašiomis, bet tik atidesnis klausytojas/skaitytojas supranta/išgirsta, kad tai faktais neparemta versija ir visos laidos, visi straipsniai – oro burbulai – blizga, raibuliuoja, o pasigilinus lengvai sprogsta.
Tik faktai.
Derybų metu (dalyvavo visos profesinės sąjungos, ŠMM atstovai) gruodžio 17-18 d. viešai kalbėta apie galimybę intensyvinti kursą ir už tą papildomą darbą, savaime suprantama, sumokėti. Jokių slaptų susitikimų ir/ar susitarimų nebuvo. 19 d. taip pat - A.Navickas pusę dienos išvis buvo ne ŠMM, o Seime, paskui jau mokytojai ruošėsi išeiti. Ir apie paliekamas patalpas pranešta dar iki to rašto pasirodymo - iškart po 18 d. derybų. Derybų metu buvo pradėta kalbėtis, derinti pozicijas, priimti tam tikri svarbūs nutarimai – niekas niekada ir nesakė, kad visi reikalavimai turi būti čia ir dabar įvykdyti (ypač žinant dabartinės vyriausybės poziciją ir ,,gebėjimą‘‘ lanksčiai ir operatyviai spręsti problemas), todėl nuoseklu ir logiška, kad mokytojai grįžo dirbti.
Raštas nebuvo slaptas – jis išsiųstas į visas savivaldybes su nuoroda, kad skirtas mokyklų direktoriams. Pats dokumentas labiau rekomendacinio pobūdžio, jame kalbama apie tai, kad svarbu mokiniai ir ugdymo proceso kokybė, o už kurso intensyvinimo darbus yra galimybė sumokėti - tam įstatymai neprieštarauja.
Priežastys.
Šiaip jau iki blogumo pabodo kalbos apie pinigus. Ne apie juos šitas streikas buvo, ne apie juos. Bet tie, kurie nori sumenkinti streiko reikšmę, sukiršinti visuomenę, akcentus visada dėlioja tik šitaip. Ir dar - kažkam patogu kurti sensaciją tuščioje vietoje ir taip nuslėpti žymiai labiau į korupciją panašų faktą. Sąmokslas slypi ne čia - kažkas tą ministro pasirašytą dokumentą nuo mokyklų vadovų nuslėpė, tai padaryta pakankamai organizuotai, nes ne vienoje ar keliose savivaldybėse (įsivaizduokite mūsų valstybės korupcijos mastą, jei aukščiausio lygio vadovų dokumentai gali būti organizuotai paslepiami – ir čia net nesvarbu, kurios srities ir kokie, bet pats faktas!!!).
Atsakymo, kodėl tas raštas taip ir nepasiekė kai kurių mokyklų arba pasiekė po to, kai susidomėjo žurnalistai, iki šiol nėra, nors oficialios užklausos į savivaldybes buvo išsiųstos. Vietoj atsakymo kai kur pradėti veiksmai, labiau panašūs į susidorojimą su streikavusiomis įstaigomis.
Atsakymas turbūt slypi kreivų veidrodžių karalystėje.
Valstybiniai egzaminai ir jų vertintojai
KELTO sistemoje prasidėjo valstybinių brandos egzaminų vertintojų registracija. Apie lietuvių kalbos brandos egzamino vertinimo (ne)tvarką rašiau ne kartą. Mano nuojauta, kad šiais metais vėl bus stengiamasi įtvirtinti taisymo namuose po pamokų idėją, panašu, pasitvirtino.
Registracijos metu pateikiama labai lakoniška informacija: „<...> lietuvių kalbos ir literatūros VBE kandidatų darbų vertinimas vyks dviem etapais: su vertintoju suderintu laiku, kol vyks ugdymo procesas, ir pasibaigus ugdymo procesui.“ I
š esmės viskas. Į mano raštiškus klausimus, kokiu laiku, kada, kaip vyks vertinimas, kaip man pažymėti, kad nesutinku po pamokų/savaitgaliais vertinti valstybinių brandos egzaminų darbų, bet galiu taisyti centre, atsakyta kol kas nebuvo.
Klausimai, į kuriuos dar nebuvo/nėra atsakyta.
Apie jokias darbo sutartis, kurios reguliuotų šituos procesus, kol kas NEC niekada nekalbėjo, nors tai turėtų būti normali teisinė praktika– prieš sutikdamas atlikti vienus ar kitus papildomus darbus žmogus turi žinoti sąlygas, funkcijas, savo ir darbdavio įsipareigojimus ir numatomą darbo užmokestį. Tai įpareigoja daryti Darbo kodeksas.
Kaip bus užtikrintas riboto naudojimo dokumentų (būtent tokie yra visi valstybinių brandos egzaminų darbai!!!) konfidencialumas, jeigu jie bus atiduoti vertintojams į namus, pavyzdžiui, savaitei arba prieinami internetinėje erdvėje (irgi namuose)? Ar tai nėra teisės pažeidimai?
Koks tokio darbo, kuris vykdomas jau žmogui pavargus, efektyvumas, kokia kokybė? Juk ir taip kyla nemažai nesusipratimų, diskusijų dėl žmogiškojo faktoriaus klaidų, dabar sąlygos gerokai pabloginamos. O juk sprendžiamas vaiko likimo klausimas, tuo labiau, kad ŠMSM reikalavimus stojant į aukštąsias sugriežtino. Kas atsakys už tas klaidas – žmonės, kurie pervargę jų padarė, ar įstaigos, kurios nesugebėjo užtikrinti normalių darbo sąlygų? Žinant etatinio darbo užmokesčio istoriją net juokinga klausti apie įstaigų ir jų vadovų/komandų atsakomybę...
Ar darbas „su vertintoju suderintu laiku“ bus traktuojamas kaip viršvalandžiai, nes mokytojai turės taisyti savaitgaliais arba vakarais, atidirbę savo pilnu krūviu? Ar numatytas dvigubas apmokėjimas už tai? Ar toks dvigubas apmokėjimas nėra neracionalus valstybės lėšų naudojimas (o jei nemokama dvigubai, ar tai nėra pažeidimas)? Kada ir kaip planuojama vertintojams sumokėti už tuos darbus (iš praktikos žinau, kad DK 146 straipsnis jau daug metų yra pažeidžiamas). Įdomu, kaip šitoje situacijoje traktuojami Darbo kodekso 119, 144, 146 straipsniai?
Ir taip dėl vertinimo subjektyvumo ir galimų žmogiškojo faktoriaus (ir klaidų) problemų kildavo visada. O kaip bus dabar? Ar šitaip sprendžiamos opiausios su vertinimo kokybe susijusios problemos – savaitę darbus taisys jau pamokas vedę ir pavargę žmonės, kurie atradę abejotinų atvejų neturės net galimybės pasikonsultuoti su kitais? O kaip bus skenuoto darbo kokybe (jeigu bus taisoma, kaip planuojama, kompiuteriu)? Juk kiekvienas įmatomas ar neįmatomas taškas ar kablelis – tai galima klaida.
Klausimų yra dar daugiau, bet nebeverta net rašyti, nes nežinia, ar bus gauti atsakymai.
Kodėl tyli tėvus vienijančios organizacijos? Mokytojus vienijančios organizacijos, tikiuosi, savo žodį tars. Mokytojai, kurie šitoje situacijoje gali likti be kaltės kalti, gal turės drąsos tiesiog pasakyti „ne“. Teisininkai buvo užsiminę ir apie galimybę paduoti institucijas į teismą ir, didelė tikimybė, procesą laimėti. Bet kas tuo užsiims...
Atsakymai dėl tokių, atrodo, nelogiškų sprendimų irgi slypi kreivų veidrodžių karalystėje.
Bendrųjų programų atnaujinimo gairių projektas
39 Lietuvos pedagogų asociacijos, institucijos priėmė bendrą dokumentą, kuriame argumentuotai išdėstė savo poziciją ir nepritarė fragmentiškai paruoštam labiau imitacinio pobūdžio projektui: „Mes, Lietuvos mokytojų dalykininkų asociacijų, mokymo įstaigų vadovų asociacijų, Lietuvos tėvų forumo, Lietuvos moksleivių sąjungos ir profesinių sąjungų atstovų susirinkimo dalyviai, teigiame, kad ugdymo turinio atnaujinimo ir ypač programų struktūros reforma sukels naujų socialinių ir ekonominių problemų, jeigu jai nebus pasiruošta iš esmės ir ji bus vykdoma neapgalvotai ir neskaidriai.
Reikalaujame, jog tolimesniame bendrųjų ugdymo programų atnaujinimo procese teisiškai ir fiziškai dalyvautų pedagogų asociacijų įgalioti atstovai, kurių bendradarbiavimas su ŠMSM ir UPC (Ugdymo plėtotės centras) specialistais užtikrintų sėkmingą švietimo sistemos reformavimo siekių praktinį įgyvendinimą. Tokiu būdu bus realizuotas bet kuriai demokratiškai valstybei būtinas dialogas, garantuojantis valdžios ir piliečių sąveiką.“
Viešai tam projektui nepritarė ir garsiausi šalies akademinės bendruomenės atstovai: „Apskritai, dera prisiminti LRS nutarimą Dėl Bendrojo ugdymo mokyklos kaitos gairių. Kam priimti nutarimus ir jų nevykdyti? Ir dar. Kodėl vis deklaruojama, kad ugdymas turi būti tyrimais grindžiamas. Kokiais? Tuos, kuriuos mato biurokratai ir sprendimų priėmėjai. Edukologijos mokslininkai ir praktikai (mokytojai, vadovai ir kiti) ir vėl paribyje ir/ar užribyje. Tiesa, retkarčiais tinkami yra pakviečiami…“ (V.Targamadzė, delfi.lt).
Ar daug prašo švietimo bendruomenė? Tik kalbėtis, įsiklausyti, tartis ir neimituoti pokyčių, paliekant juos tik dokumentuose. Prašo sudaryti realias darbo grupes ir pradėti realius pokyčius.
Atsakas. Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas E.Jovaiša (BNS):
„Sieksime bent turėti aiškias gaires, ką mums čia reikia padaryti. Kas turėtų būti. Tegu kita vyriausybė daro šituos dalykus, jeigu matys esant reikalinga“.
„Negaliu suprasti, kodėl tiek organizacijų norėtų, kad nieko Lietuvoje nevyktų. Gal reikia žiūrėti, kad gerai vyktų, o ne stabdyti“.
„Ugdymo dalykai, ir aš buvau tuo nepatenkintas, buvo nustumti į antrą planą. Sunku kaltinti tą nustūmimą, nes kitose vietose (dėl mokytojų etatinio apmokėjimo, profesinio ugdymo, mokyklų vadovų) darbai, sakyčiau, nemenki buvo“.
Komentaras.
Darbai buvo tokie nemenki, kad daugiau kaip mėnesį tęsėsi streikai tam, kad būtų pripažintos ir pradėtos taisyti klaidos. Profesinės mokyklos dar nesukilo, bet, kiek girdėjau, jų padėtis po pokyčių tokia pat absurdiška. Mokyklų vadovai įkūrė savo profesinę organizaciją – viena iš priežasčių buvo teisinė galimybė apsiginti nuo galimai neteisėtų ,,pokyčių“. Gal dėl to įsisavinus ES lėšas ir priėmus gaires viliamasi darbus palikti kitiems – tegul jie kabina tą košę, kurios bus privirta...
Kodėl tokia situacija ir reakcija? Atsakymų vėl ieškokite kreivų veidrodžių karalystėje.
Lilija Bručkienė yra Lietuvos švietimo darbuotojų profsąjungos narė, mokytoja.
