Iš karto nepavykus susitarti su streikuojančia profsąjunga, A.Beutneris (Los Andželo jungtinė mokyklų apygardos direktorius), reporteriams pristatydamas konflikto sprendimo būdus, akcentavo: „Raginame (profesinę sąjungą) atnaujinti derybas su mumis – bet kada, bet kur, bet kurią dieną ir valandą. Norėtume tai išspręsti.“
O tuo metu Lietuvoje
Klausausi, skaitau ir galvoju – pasirodo, valdžios atstovai gali reaguoti ir taip... Tik priminsiu – Lietuvoje reikalaudami, kad su jais pagaliau būtų pradėtos derybos, po daugiau kaip dviejų savaičių streiko mokytojai pasiliko ŠMM. Ir laukė dar tris savaites.
Laukė, nors buvo įvairiai žeminami: išnešti, paskui grąžinti (tiesa, ne visi) minkštasuoliai, užrakinti tualetai, dušai (tiesa, neilgam), tai leidžiama, tai neleidžiama perduoti maisto (vienu momentu net vaistų), savaitę valytojoms neleidžiama net dulkių siurblio duoti, tai įleidžiami, tai neįleidžiami susitikti norintys žmonės, patiems mokytojams išeiti į lauką vieną dieną leidžiama, kitą – jau ne, apie susitikimų su oficialių institucijų atstovais laiką niekada nepranešama iš anksto...
Iš Vyriausybės ilgiau nei mėnesį matėme daugiau bandymų supriešinti su kitomis socialinėmis grupėmis nei geranoriškumo ir noro spręsti problemas.
Kryptingai kuriami skandalai: užrakinamos durys, atidaromas langas, už kurio jau stovi pasiruošę įvykius fiksuoti žurnalistai, paskui visur minimi tie keli mokytojai, kurie lipo per langą, bet nutylima, kad kai kurie žiniasklaidos atstovai pasielgė lygiai taip pat. Labai aktyviai veikia įvairūs ,,troliai“, užsakomųjų straipsnių ir laidų gerokai daugiau nei analitinių.
Kas tokio elgesio iniciatoriai, kokio valdymo ir bendravimo požymių matote, palieku spręsti jums. Tiesa, kalbėtis buvo pradėta, kai paskirtas laikinai einantis ministro pareigas R.Masiulis. Susitarimas, pasiektas gruodžio antroje pusėje, labiau kompromisas mokytojams suvokiant, kad ugdymo procesą reikia atnaujinti, kad to tikisi tėvai ir vaikai.
Iš Vyriausybės ilgiau nei mėnesį matėme daugiau bandymų supriešinti su kitomis socialinėmis grupėmis nei geranoriškumo ir noro spręsti problemas. Ši taktika iš dalies pasiteisino. Visuomenė susiskaldžiusi – vieni reiškia palaikymą suprasdami, kad darbo sąlygos ir reformų kokybė yra tiesiogiai susiję su ugdymo kokybe (tai yra mūsų visų vaikais/anūkais ir jų ateitimi), kiti laikosi principo – mes kenčiame, žeminamės, tylime, tai kodėl kiti turi kovoti...
O tuo metu viešai kalbama
Mūsų valdžios pozicija, jeigu lyginsime su kitomis valstybėmis (kalbu tik apie demokratines tradicijas gerbiančias), visai kitokia: tiek įžeidimų, žeminimo, visiškai nelogiškų kaltinimų, protu nesuvokiamo elgesio mokytojai jau seniai nebuvo girdėję/regėję. Ir ne tik ŠMM patalpose.
Labai aktyviai ir kryptingai formuojama viešoji nuomonė – gerokai daugiau dėmesio skiriama viešiesiems ryšiams nei realioms deryboms ar pokyčiams. Vien ko verta premjero S.Skvernelio ir jo aplinkos reakcija į mokytojų pasipiktinimą reformomis ir į streikus: viešas pareiškimas, kad tariamai mokytojai nieko nedirba ir nori tik pinigų, viešas pareiškimas, kad streikuojančių reikalavimai yra nepagrįsti ir išvis niekas apie juos nežino (priminsiu, jau 2017-11-20 reikalavimai buvo įteikti Vyriausybei ir ŠMM, 2018-01-18 buvo vėl raštu kreiptasi į Lietuvos Respublikos Ministrą Pirmininką ir ŠMM ministrę dėl kolektyvinio ginčo komisijos ir t.t. – streikas prasidėjo po metų vienpusiško bandymo derėtis ir spręsti nesutarimus), viešas pareiškimas, kuriame mokytojai lyginami su teroristais, vedamos paralelės su perversmininkais ir valstybės priešais, išdavikais, viešai pateikta išankstinė nuostata (paskelbta dar net nepradėjus realių derybų), kad dėl Darbo kodekse garantuojamos 250 straipsnio 3 dalies išvis nebus diskutuojama, viešai žodžiu ir raštu rekomenduojami Darbo kodekso 250 straipsnio 7 dalies pažeidimai (siūloma į streikuojančių mokytojų vietą priimti kitus darbuotojus), viešas pareiškimas, kad mokytojai nori tik pinigų ir juos tada reikėtų atimti iš kitų socialiai jautrių grupių (nors, pavyzdžiui, Seimo narių parlamentinės išlaidos didinamos, o jos ir taip viršija vidutines mokytojų algas) ir t.t..
Ar tikrai toks elgesys yra demokratinės valstybės valdymo pavyzdys, spręskite patys...
O šiuo metu šalyje
S.Skvernelis paskelbė, kad sieks prezidento posto. Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas ir jo aplinka, pademonstravę „gebėjimą“ sklandžiai ir greitai, išmintingai ir pagarbiai savo šalies piliečių atžvilgiu spręsti kylančias problemas, pademonstravę itin „aukštą“ politinę kultūrą bendraudami ne tik su švietimo, bet ir kultūros, medicinos, žiniasklaidos ir kito viešojo sektoriaus atstovais, turbūt įžvelgė, kad būtent tokio bendravimo trūksta pačiame aukščiausiame lygyje.
Kas mums lieka? Lieka vienintelis kelias – susivienyti, analizuoti ne demagogines kalbas, o realius poelgius ir jais parodomą esmę, padėti susiprasti kitiems ir būtinai eiti balsuoti. Būtinai. Nes kitaip gali būti įtvirtintas jau pademonstruotas elgesio su laisvos šalies laisvais piliečiais modelis. Kas išneš, išveš, užrakins, neįleis, uždraus, apkaltins, pažemins, pakeis, pažeis, atleis <...>, spręskite patys iš savo patirties.
