Šių metų Nacionalinio egzaminų centro aktualijos – problemos dėl valstybinių brandos egzaminų vertintojų. Nors problemos brendo ne vienus metus, visuomenė šiek tiek subruzdavo tik liepos mėnesį, kai būdavo paviešinami rezultatai. Tada pasigirsdavo paradoksalios mokinių istorijos, nerimastingi tėvų balsai, mokytojų samprotavimai ir oficiali NEC pozicija – viskas yra gerai. O paskui tyla iki kitų metų liepos mėnesio. Ta pozicija – sukurkime iliuziją, kad viskas puiku, nereikia mums jokių skandalų, jokių esminių pokyčių – gaji iki šiol. Aišku, kai kalbame apie ŠMSM ir NEC, beveik neįmanoma atskirti, kur baigiasi reali pačios ministerijos darbuotojų įtakos zona, jų valios ir galios laukas ir kur prasideda jai pavaldžios įstaigos savarankiškumas. Bet tegul jie ten tarpusavyje pasiderina, nes visiems kitiems svarbu rezultatas – aiški egzaminų ir patikrinimų tvarka, logiškos užduotys, teisingos vertinimo normos, orios profesionaliai atrinktų vertintojų darbo sąlygos.
Deja, paskutinių metų pokyčiai sukėlė daugiau sumaišties nei pagerino situaciją. Panašu, kad viena iš priežasčių – eilinis bandymas imituoti reformas. Imkime kad ir mechaniškai pailgintus mokslo metus. Šis pokytis visuomenei pristatomas kaip sprendimas, susijęs su ugdymo kokybe. Dirbantiems mokykloje buvo visiškai aišku, kad jokio teigiamo rezultato nebus, nes reikia tartis dėl strateginių krypčių, iš esmės peržiūrėti ugdymo turinį, keisti bendrąsias programas – reikia giluminių reformų, kartais gal net ir skausmingų, jeigu norime ne tik specialiai užsakytų kažkuriai suinteresuotai grupei palankių statistinių duomenų ar reitingų lentelių. Bet tai sunkus, daug darbo reikalaujantis procesas – žymiai paprasčiau pailginti mokslo metus ir pasinaudoti rinkodaros principais – daug ir garsiai apie tai kalbėti tol, kol didžioji dalis žmonių patikės, jog šis sprendimas – švietimo kokybę pagerinsianti reforma.
O kas įvyko iš tikrųjų? Aptarsiu tik kelis niuansus – visų pirma mūsų patalpos nepritaikytos darbui birželio viduryje, kai oras gerokai įšyla, todėl pernai beveik visose (jei ne visose) ugdymo įstaigose buvo pažeidžiami Lietuvos higienos normų HN 21:2017 „Mokykla, vykdanti bendrojo ugdymo programas. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ VII skyriaus nurodymai, o pamokos lauke spiginant saulei irgi ne išeitis. Apkaltinti mokyklų vadovus šitoje situacijoje – daugiau nei absurdas, nes iš esmės jie neturi jokių resursų tinkamai paruošti patalpas. Atsakomybės ŠMSM, kaip jau įprasta, neprisiėmė, mokslo metus dar pailgino, todėl tikėtina, kad šiais metais situacija kartosis.
Antra – pavargę vaikai neturi motyvacijos, jie sunkiai išlaiko dėmesį, dalis gimnazistų birželio pirmoje pusėje jau būna įsidarbinę ir ugdymo įstaigų tiesiog nebelanko. Veiksmingo instrumento, padedančio sureguliuoti lankomumo problemas, nėra. Projektinė arba patyriminė veikla kaip rekomenduotina darbo forma reikalauja papildomų lėšų ir sąlygų, deja, jų didžiojoje dalyje šalies mokyklų irgi nėra. Visas šitas problemas palikta spręsti pačioms ugdymo įstaigoms – taip deklaruojama jų pasirinkimo laisvė.
Tačiau didžiausia blogybė turbūt ne ta – tai egzaminų sesija. Dėl to, kad buvo pailginti mokslo metai, dalis brandos egzaminų vyko (ir tebevyksta) šeštadieniais. Mokykla, kuri tampa egzaminų centru, turi paruošti patalpas ir atsiųsti vykdytojus. Kaip tai atrodo techniškai? Penktadieniais po pietų suolai ir kėdės yra tempiami iš klasių į aktų ir sporto sales, pirmadieniais atgal. Ar tai sudėtinė sklandaus ugdymo proceso dalis – spręskite patys.
Dalis gimnazistų birželio pirmoje pusėje jau būna įsidarbinę ir ugdymo įstaigų tiesiog nebelanko.
Bet čia smulkmena, žymiai sunkesnis uždavinys administracijos atstovams surasti mokytojų, kurie sutiks už juokingai mažą (pristatomą kaip dvigubą) atlygį dirbti egzaminų vykdytojais šeštadienį. Sakote, o kas bus, jei neras, jei niekas nesutiks? Sutiks, kur dings nesutikę – visi supranta, kad čia ne pavaduotojų užgaida, ir iš pedagoginio solidarumo aukoja savaitgalius su šeimomis (girdėjau, kad solidarumą kai kuriose įstaigose gali pakeisti baimės ar kokie kiti motyvai). Kokia tokių aukų prasmė? Tikrai ne pagerėjusi ugdymo kokybė.
Bet turbūt daugiausiai diskusijų kyla dėl egzaminų vertinimo. Kadangi ugdymo procesas turi vykti beveik visą birželio mėnesį, o vertintojais anksčiau dirbę mokytojai dabar veda pamokas, buvo nuspręsta, kad jie gali vakarais dar ir egzaminų darbus taisyti (tiesa, dalis jų paskui savaitei važiuoja ir į vertinimo centrus). Apie tai jau buvo rašyta, nebesikartosiu – papiktino ir darbo sąlygos, ir siūlomas užmokestis. Kai gimnazijų mokytojai nesiregistravo taisyti darbų, NEC rado išeitį – surinkti progimnazijose dirbančias komandas. Ir viešai kalbėjo tik apie tai, kad jų kvalifikacija irgi tinkama.
Žinoma, tinkama, net nekyla tokių abejonių, tik gal papildomai (ir visai nemažai) pasidomėti gimnazijose dėstomu turiniu reikės – vėlgi derinant šitą darbą su pamokomis, pasiruošimais ir kt.. Labiau neramina kitas klausimas – o progimnazijų mokytojai jau kitos rūšies – jiems normalu siūlyti labai atsakingą veiklą po darbo dienos ir dar už grašius? O kitąmet, kai dalis šitų vertintojų atsisakys, bus kreipiamasi į pradinių klasių ar ikimokyklinio ugdymo specialistus? O paskui į ką?
Atrodo, kad ieškoma ne sprendimų, o greitai veikiančio placebo.
Dabar jau ministras A.Monkevičius prakalbo, kad ras šiek tiek daugiau lėšų vertintojams, nors tikėtis rimtesnių investicijų nereikia – biudžetas patvirtintas, išlaidos taip pat. Žinant, kad vertintojais mokytojai registruojasi sausio-vasario mėnesį, šitas sprendimas atrodo gerokai pavėluotas. Bet tokį palikimą dabartinis ministras jau gavo. Ir galima jį tik užjausti – švietime tiek duobių, smegduobių ir prarajų, kad kosmetinių pakeitimų tikrai neužteks net bendram vaizdui pagerinti.
Neramina kitas klausimas – jiems normalu siūlyti labai atsakingą veiklą po darbo dienos ir dar už grašius?
Kad nebūtų vien skundai, reikėtų ką nors pasiūlyti. Visų pirma – mokytojus vienijančios organizacijos šiuo metu stengiasi aktyviai veikti ir prisiimti dalį atsakomybės. Jos tikrai teikia racionalių siūlymų, kurie galėtų tapti pagrindu svarbiems sprendimams. Taip pat rodo iniciatyvą dirbti grupėse, inicijuojančiose pokyčius. Siūlau ŠMSM atstovams ne tik išklausyti, bet ir išgirsti mokytojų balsus. Dar geriau būtų priimti mokytojus kaip dialogo dalyvius, pokyčių partnerius. Ir ne tik tuos, kurie įpratę klusniai linkčioti ir pritarti bet kokiems projektams. Kitas siūlymas – analizuoti jau įvykusius pokyčius, pripažinti klaidas, nebijoti atšaukti nepasiteisinusius sprendimus, peržiūrėti darbo grupių ir komandų formavimo principus.
Gal klystkeliais dešimtmečius vedžioja tie patys žmonės ir jiems vėl patikima kurti naujoves – tada ar jie tikrai pajėgūs ką nors realiai pakeisti? (Nebent tai naujieji mozės ir turi kilnų tikslą – laukia, kol išmirs visa sovietmečiu gimusi karta). Trečias siūlymas – taikyti rinkos analogijos principus svarstant mokytojų darbo užmokestį. Pavyzdžiui, vieno iš atsakingiausių darbų – valstybinių brandos egzaminų vertinimo – įkainis turėtų būti bent jau panašus į vertėjo ar redaktoriaus. Juk toje pačioje valstybėje gyvename. O apie kanceliarinėms išlaidoms skirtas lėšas (kaip kiti valstybės tarnautojai) kol kas mokytojai net pasvajoti negali...
P.S. Sakote, nėra pinigų? Sakote, godūs mokytojai gviešiasi atimti lėšas iš vargstančių pensininkų, kultūros darbuotojų ar medikų? O jeigu prisimintume bent vieną pinigų „įsisavinimo“ skandalą? Kad ir tą pernai metų, kai Ugdymo plėtotės centras (ŠMSM pavaldi įstaiga) samdė pagal projektą vertėją ir jam už savaitę darbo sumokėjo be PVM mažiausiai 5820 eurų (kiek čia mėnesinių mokytojo algų išeitų?). Įmonės „Thinking Organisations“ direktorė G.Lečickienė, motyvuodama tokią kainą, teigė, kad „Jiems reikia išvažiuoti visai savaitei iš šeimos, apgyvendinimas, lėktuvas. Mes už viską sumokame. Žmogus gyvena šešias naktis, skrenda lėktuvu, maitinasi. Ir dar dirba pasunkintomis sąlygomis, ne visi su tokiomis sutinka“.
O dabar prisiminkime Valstybinius brandos egzaminus taisančių mokytojų darbo sąlygas ir įkainius... Ir pažiūrėkime į po kelias rajonines mokyklas dėl mažo krūvio važinėjančių mokytojų darbo sąlygas ir įkainius... Paėmiau tik vieną lėšų švaistymo pavyzdį. O kiek jų būtų po paskutinio audito? Ar tikrai ŠMSM problemos susijusios su pinigų stygiumi?
Lilija Bručkienė yra Lietuvos švietimo darbuotojų profsąjungos narė, mokytoja.
