Tai jau įprasta tiek žiniasklaidoje, tiek ir socialinių tinklų erdvėje.
Iš kitos pusės, norisi tą situaciją keisti ir kelti bendravimo kultūrą, ugdyti(s) dialogo įgūdžius, kritinį mąstymą. Nes kartais žmonės, tiesiog turėdami kitokią nuomonę (ir tai labai sveikintinas reiškinys – tik diskutuojant gimsta naujos idėjos), pasiduoda bendroms tendencijoms ir nemato reikalo savo pozicijos pagrįsti argumentais.
O kartais visai nebesusimąstydami vartoja tam tikras visuomenėje prigijusias klišes, kurios galbūt kryptingai ir sąmoningai, turint tam tikrų kėslų, buvo sukurtos. Tad šį kartą detaliau išanalizuosiu vieną frazę, tapusia tokia kliše, – STREIKAVĘ MOKYTOJAI LIPO PER LANGUS – ir pateiksiu kontekstą, skaičiavimus ir visas kitas aplinkybes, kurios gal padės sudėlioti prasminius taškus iš naujo.
Visų pirma priminsiu aplinkybes ir tą kontekstą, kurį tiesiog būtina žinoti norint interpretuoti patį faktą. Lapkričio 28 d. atėję į derybas, kurių, pasirodo, nebuvo, mokytojai iš visos Lietuvos pasipiktino ta situacija ir pasiliko miegoti ministerijoje. Tas žingsnis pasiteisino – pagaliau buvo sulaukta žiniasklaidos dėmesio, o ketvirtadienį prasidėjo bent šiek tiek labiau į derybas panašus procesas, kuris truko daugiau nei 13 valandų (baigėsi jau gerokai po vidurnakčio).
Tačiau penktadienis buvo vien netikėtumų diena. Visai dėl tuo metu neaiškių priežasčių derybos toliau nebetęsiamos (nors ne vienas tą naktį išeidamas ministrės klausė – o kada pradedame penktadienį toliau dirbti), o pavakarės įvykiai savo posūkiais pralenkė visas vaizduotės ir suvokimo apie demokratiją ribas. Šiaip turiu savo įžvalgų, kas galėjo įvykti penktadienį pirmoje dienos pusėje – derybų metu ketvirtadienį jau vėlų vakarą įvyko lūžis – kitos profesinės sąjungos nusprendė palaikyti streikuojančią LŠDPS ir pačios inicijavo dokumentą, kuriame deklaravo savo poziciją ir reikalavimą visų pirma svarstyti klausimus, dėl kurių ir kilo konfliktas (teisybės dėlei reikėtų paminėti, kad viena profesinė sąjunga paskui atšaukė savo parašą). Taigi situacija derybų metu galėjo tapti tam tikra prasme labai nepalankia tuometinei ŠMM. Reikėjo skubiai sugalvoti kitą planą. Galėčiau daryti prielaidą, kad būtent tas planas ir buvo realizuojamas penktadienio pavakare.
Lapkričio 30 d. 16 val. Vilniuje turėjo vykti streikuojančius mokytojus palaikantis mitingas. Į jį rinkosi žmonės ne tik iš Vilniaus, bet ir iš pačių įvairiausių vietovių. Jis buvo svarbus tiek idėjine, tiek emocine prasme. Todėl visai logiška, kad mokytojai, likę miegoti ŠMM patalpose, ruošėsi jame dalyvauti. Tačiau jau tada supratome, kad yra tokia tikimybė (ir nemaža), jog mūsų asmeniški daiktai tuo metu gali atsidurti gatvėje, o grįžę duris galime rasti užrakintas.
Todėl ŠMM patalpose pasiliko virš 10 žmonių, su kuriais buvo susitarta palaikyti ryšį telefonu (jeigu prasidėtų kokios nors provokacijos). Ir ilgai laukti nereikėjo – vos prasidėjus mitingui buvo sulaukta nerimą keliančių skambučių. Visų pirma patalpoje dingo internetinis ryšys, tada iš visų trijų aukštų (!!!) buvo išnešti ir paslėpti visi minkštasuoliai, tada užrakinti tualetai trečiame aukšte, kur įsikūrę mokytojai.
Tada jų pareikalauta palikti patalpas.
Mokytojai atsisakė tai padaryti ir su nerimu laukė, kaip viskas vystysis toliau. Tada buvo užrakintos išėjimo iš ministerijos durys. Visos šitos žinios mus pasiekė mitingo metu. Galima tik įsivaizduoti, kokie jausmai užplūdo maždaug kas 10 minučių sužinant vis naujus faktus. O nutraukti mitingo ir bėgti į pagalbą negalima. Kreipėmės į žiniasklaidos atstovus, kreipėmės į Seimo narius, į visuomenei žinomus žmones, kurie atėjo palaikyti mokytojų. Galų gale grupelė mokytojų nusprendė grįžti ir išsiaiškinti situaciją, visi kiti pažadėjome iškart po mitingo skubėti atgal.
Ta grupelė mokytojų grįžo anksčiau nei visi kiti. Juos buvo kategoriškai atsisakyta įleisti į vidų (nors visi asmeniniai daiktai likę patalpose).
Nerimą kėlė ir tai, kad kartu atvykę žiniasklaidos atstovai tuo metu irgi buvo neįleidžiami. Dabar lengva pasakyti – o kas tiems užrakintiems žmonėms gali atsitikti – juk demokratija.
Bet buvo momentų, kai tikrai tuo imta abejoti. Taigi pirmai progai pasitaikius (tiksliau, atidarius langą), per jį sulipo būrelis atskubėjusių į pagalbą ir toks pat būrelis žurnalistų (jie patys tai savo tiesioginiuose reportažuose paskui paliudijo). Bet prie lango jau stovėjo keli buvę viduje jų kolegos su fotoaparatais, vaizdo kameromis ir viską fiksavo. Tiksliau, visai nefiksavo lipančių žurnalistų ir labai kruopščiai darbavosi, kai tą patį darė mokytojai. Ir labai greitai (apie 16.40) portaluose pasirodė pirmieji straipsniai su iškalbingomis antraštėmis: „Per langus sulipę mokytojai užėmė ministeriją – premjeras nesikiš, tik ragina laikytis tvarkos“, „Streikuojantys mokytojai į užrakintą ministeriją veržėsi pro langus“, „Sumaištis ŠMM: mokytojai šturmuoja ministeriją, lipa per langus“ ir kt.. O dabar įdomiausia dalis. Kaip jums atrodo, kiek mokytojų įlipo per langą? Mes suskaičiavome – nuo 5 iki 7.
Dar, kad įsitikinčiau, atidžiai peržiūrėjau vaizdo įrašus, fotoreportažus – tikrai ne daugiau. O jau kai visi buvę mitinge sugrįžome prie ministerijos, saugojome tą langą, kad daugiau niekas neliptų, nes buvo aišku, kad tai gali būti ir provokacija siekiant diskredituoti mokytojus ir pasinaudojus tomis aplinkybėmis nutraukti pavojingai pasisukusias derybas.
Nežinau, šiaip karštakošis ar provokatorius iš pradžių atėjusioje minioje vis ragino laužti duris, bet mokytojai ir juos palaikantys piliečiai buvo kultūringi ir per jėgą nesiveržė – skambėjo himnas, liaudies dainos.
Tokios yra faktinės aplinkybės.
O dabar keletas iškalbingų skaičių pasilinksminimui: net jeigu teigtume, kad per langą įlipo 10 mokytojų (daugiau nei iš tikrųjų), o iš viso oficialiai streikavo 3 684 (oficialūs Lietuvos statistikos departamento duomenys), tai sudaro 0,2 procento.
Todėl norėtųsi paprašyti – jeigu jau ateityje minėsite faktą apie mokytojus, streiko metu lipusius per langą, tai gal galėtumėte ir procentus įvardinti. Palyginimui paralelė – atskubėjęs į pagalbą Seimo narys N.Puteikis irgi pasinaudojo tuo pačiu keliu. Statistiškai (Seime yra 141 narys) į ministeriją per langą laipiojo 0,7 procentai Seimo narių, tai yra 3,5 karto daugiau nei mokytojų!!!
Deja, neturiu duomenų, kiek žurnalistų pakartojo tą patį, todėl išvesti šitų procentų galimybės nelieka.
Be abejo, čia tik statistiškai išvesti skaičiai ir faktai. Bet jie savaip iškalbingi. O jeigu atkreiptumėte dėmesį į tuo metu pasirodžiusias antraštes (kelias pacitavau), tai suprastumėte, kodėl ir mano teksto pavadinimas toks sarkastiškas.
O dabar dar viena (šį kartą paskutinė) įžvalga – suprantama, kad mūsų tikrai jaunoje demokratinėje valstybėje streikų ir protestų tradicijos dar tik kuriamos. Todėl bet koks naujas reiškinys vertinamas kontroversiškai, o tuo visada pasinaudoja politikai, nes daugeliui iš jų labai neparanki sąmoninga ir aktyvi pilietinė visuomenė. Bet kaip aptardamas šito mokytojų streiko aplinkybes žurnale „Literatūra ir menas“ teigė filosofijos profesorius Gintautas Mažeikis: „Jeigu pati valstybė nebesupranta, ką veikia, tuomet ir reikia užimti ministeriją – kitaip sakant, paskelbti aparatui iššūkį.“
Ir tas įlipimas į ministeriją per langą (net jei tai būtų buvęs masinis reiškinys atmetus visas objektyvias/subjektyvias aplinkybes), būtų su atlaidžia šypsena interpretuojamas prancūzų, graikų, ispanų, amerikiečių ar kitų gilesnes demokratijos ir protestų tradicijas turinčių piliečių.
Lilija Bručkienė yra Lietuvos švietimo darbuotojų profsąjungos narė, mokytoja.
