Tampame provincija ir kultūros srityje, ir miesto urbanistinio augimo prasme. Gelbsti tik Dievo duotybė – jūra ir uostas, suteikiantys miestui savotišką išskirtinumą ir žavesį.
Kas nutiko mūsų valdžios vyrams ir moterims liberalams? Kur jų deklaruojamos ambicijos ir polėkis? Praradome gebėjimą ir norą net pretenduoti į lyderius! Nebegalime savo miesto pateikti kaip miesto, turinčio ne tik ambicijų, bet ir ilgalaikių siekių.
Būtent toks nykus vaizdas susidarė praėjusią savaitę (birželio 11 d., trečiadienį) dalyvaujant Kultūros ministerijos surengtoje diskusijoje dėl investicijų į kultūros infrastruktūrą prioritetų ir galimų investicinių projektų.
Ministerija, siekdama paskatinti kultūros ir mokslo bendruomenės, įvairių sričių ekspertų, politikų ir plačiosios visuomenės aktyvų įsitraukimą planuojant kultūros srities investicijas 2014-2020 m. laikotarpiu, Seime organizavo viešą diskusiją, kurios metu buvo pristatyti penki galimi viešosios kultūros infrastruktūros modernizavimo projektai, jų tarpe ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro modernizavimas ir plėtra.
Klaipėda – sesė našlaitėlė
Vilniaus ir Kauno miestų merai patys dalyvavo šiame forume ir pristatė savo miestų kultūros infrastruktūros projektus. Ambicingasis Artūras Zuokas išdidžiai pristatė bene ambicingiausią Tautos namų ant Tauro kalno projektą: numatoma pastatyti net kelias koncertines sales su unikaliu valstybės istorijos muziejumi ir visa infrastruktūra.
Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas pristatė ne mažiau ambicingą koncertų, kongresų ir konferencijų (KKK) rūmų projektą su vaizdu į Nemuną ir jau parengtu detaliuoju planu, kuris artimiausiu laiku bus teikiamas tvirtinti miesto tarybai.
Klaipėda Vilniaus ir Kauno fone pasirodė kaip vargšė sesė našlaitėlė: kuklutė, be didelių norų – nei ambicijų, nei fantazijos! Net graudu buvo klausytis.
Klaipėda šių miestų fone pasirodė kaip vargšė sesė našlaitėlė: kuklutė, be didelių norų – nei ambicijų, nei fantazijos! Net graudu buvo klausytis. Ir miesto mero, nei kitų vadovų nebuvo. Administracijos direktoriaus pavaduotoja Alina Velykienė pristatė tik... norą rekonstruoti Muzikinio teatro pastatą! Prisiminkime – 1964 m. statytą net ne kaip kultūros, o kaip administracijos pastatą!
Pristatydama šį projektą A.Velykienė neminėjo skaičių: kiek gi ta rekonstrukcija kainuotų? Tačiau visai neseniai viešumoje mirgėjo pirmosios sąmatos, beje, siekiančios naujo teatro statyboms reikalingas sumas: 50 – 100 milijonų! Neskambėjo pristatyme nei salės dydžio ar veiklos perspektyvos vizijos.
Tačiau visi sužinojome, kas Klaipėdai svarbiausia: „kultūrinės erdvės sutvarkymas po Atgimimo aikšte įrengiant požeminę automobilių parkavimo aikštelę net (!) 160 automobilių!
Tai buvo visa mūsų kultūros infrastuktūros vizija. Buvo nyku ir klausyti. Miestai, kurie turi rimtas koncertų sales, kovoja, kad būtų naujos modernios šiuolaikiškos erdvės muzikai skambėti, o mes kalbame tik apie automobilių parkavimą...
Kur mūsų ambicija tapti Vakarų Lietuvos kultūros sostine? Kodėl nenorime rengti ir įgyvendinti regioninį projektą, pritraukiant europinių fondų lėšas? Kodėl savojo Muzikinio teatro nematome svarbiu visai Lietuvai? Argi mums Klaipėdoje užtenka vien tik masinių švenčių viešose miesto erdvėse, kaip kad Džiazo muzikos festivalis ar „Jūros šventė“? Žinoma, jos reikalingos, bet jos kito turinio ir pobūdžio nei sistemingai veikianti profesionalaus meno įstaiga.
Žinoma, po tokio pristatymo kilo diskusija. Pagrindinis klausimas: kodėl nenorima statyti naujo modernaus Muzikinio teatro, kad ir tame nuo 1989 metų minimame sklype prie TEO pastato? Šį kartą argumentas itin iškalbingas: prie Danės upės (TEO teritorija) aukštai pakilę gruntiniai vandenys! Tai – naujausias Nijolės Laužikienės, miesto Kultūros departamento vadovės, argumentas.
O statant požeminę automobilių parkavimo aikštelę po Atgimimo aikšte ar to vandens nebebus? Juk net kvartalas tas pats!
Nekalbant jau apie tai, kad norintys statyti naują teatrą profesionalai tikrai ras kaip spręsti technines problemas – juk visgi XXI amžiuje gyvename. Suinteresuotieji sugalvotų ir ką su dabartiniu pastatu (Danės g. 19) padaryti. Štai, pavyzdžiui, Bilbao mieste analogiškame pastate miesto centre įrengtos efektingos automobilių parkavimo aikštelės su panoraminiu apžvalgos restoranu ant stogo. Ir pastatas naujai „įdarbintas“, ir žavus miesto akcentas, ir parkavimo problema išspręsta!
„Sveiko proto“ trūkumas
Nusigyvenome. Iš pradžių buvo šviesaus atminimo Alfonso Žalio idėja statyti teatrą prie Danės upės. Tačiau vėliau merui Vytautui Grubliauskui palaikant, vietos parinkimo konkursą laimėjo idėja statyti teatrą ant marių kranto „Memelio miesto“ teritorijoje.
Dabar atsisakoma naujo teatro pastato ir siūloma rekonstruoti tai, kas apskritai negali būti teatru vadintina.
Kam taip blaškytis? Kodėl švaistome brangiausia – laiką?
Grįžkime atgal ir pažvelkime atidžiau. 1989 metais buvo nuspręsta, kur ir kaip statyti naują teatrą, tačiau sutrukdė istorinės aplinkybės. Aktyvios diskusijos apie muzikinio teatro statybą atgaivintos 2006-ųjų pabaigoje. 2007-ųjų lapkritį parengiamas naujojo teatro investicinis projektas ir galimybių studija. Išanalizavus kelis galimus variantus (jų tarpe – ir rekonstrukcijos galimybę), nuspręsta statyti teatrą Danės skverelyje.
Tačiau tuometinis meras Rimantas Taraškevičius kratėsi problemos ir nesiėmė realių sklypo skyrimo veiksmų, motyvuodamas, esą „kai bus pinigų, atsiras ir sklypas“.
Dar 2013 m. rugpjūčio 31 d. interviu „Vakarų eksprese“ dabartinis meras V.Grubliauskas apie idėją statyti Muzikinį teatrą Danės skverelyje aiškina taip: „Teoriškai tai nėra neįmanoma. Jei Muzikinis teatras telpa į tokį plotą, koks ten yra, apetitas derinamas prie ploto, o ne plotą bando derinti prie apetitų, apie tai galima diskutuoti“.
Kodėl miesto meras V.Grubliauskas, žinodamas bičiulio E.Gentvilo poziciją, vietos teatro statyboms parinkimo konkurse apsistojo būtent prie šio projekto Memelio mieste?
O štai 2014-ųjų sausio 28 d. dienraščio „Klaipėda“ publikacijoje apie Muzikinio teatro statybas, meras V.Grubliauskas jau džiaugiasi, kad Muzikinis teatras „grižta“ prie marių. „Sklypo valdytojai patys rodo iniciatyvą, kad Memelio miesto teritorijoje atsirastų Klaipėdos muzikinio teatro pastatas. Pasikartosiu, kad ir man atrodo, kad šiandien tai tikrai geriausia vieta jam“.
Kas nutylima, kokie susitarimai ar nesutarimai tarp bendrapartiečių buvo (yra?), kad šį projektą suniokojo ne kas kitas, o mero bendrapartietis, tuometinis uosto vadovas, didysis liberalizmo propaguotojas Eugenijus Gentvilas. Jis tvirtai pareiškė, kad uosto teritorijoje teatro nebus.
Taigi pagrįstai kyla klausimas: kodėl miesto meras V.Grubliauskas, žinodamas bičiulio E.Gentvilo poziciją, vietos teatro statyboms parinkimo konkurse apsistojo būtent prie šio projekto Memelio mieste, kategoriškai į trečiąją vietą nustumdamas vienintelį valstybinį žemės sklypą Klaipėdoje (taigi, nereikalaujantį jokių papildomų lėšų) Danės skvere prie TEO? Kieno interesai jam rūpėjo?
Drįstu suabejoti, kad tikrai ne teatro ir ne miesto. Kodėl? – Atsakymą nujausti nesunku.
Kitas mero V.Grubliausko prieštaravimas liberalų skelbiamam „sveikam protui“ – cituojant aukščiau minėtą pasisakymą – „apetitų derinimas“.
Kai buvo svarstoma idėja dėl Muzikinio teatro statybos prie Danės upės, meras jaudinosi dėl pernelyg mažo ploto (apie 1,4 ha), taigi – „menko apetito“.
Tad kodėl dabar tas apetitas taip sumenko? Juk dabartinis teatro sklypas viso labo 30 arų! Kažin, ar rasime kur tokiame sklypelyje pastatytą reprezentacinį miesto (regiono, valstybės!) teatrą? Juo labiau rekonstruojant tai, kas apskritai teatru nevadintina?
Akylas klaipėdietis pastebėjo dar vieną įdomią tendenciją: prabilta apie žaliuosius plotus prie Danės upės, esą jie bus sunaikinti statant teatrą. Tačiau štai ištraukiama iš stalčiaus jau pamiršto Bastionų tilto statybos idėja. Įdomu, kokiais stebuklais statant tiltą žalieji plotai nesunyks?
Paslėptos liberalų interesų peripetijos
„Timpt už vadžių ir vėl iš pradžių“ – ir taip beveik dešimt metų (o jeigu nuo 1989-ųjų – ir visi 25-eri). Prarastas laikas dėl miesto valdžios galvų negebėjimo priimti sprendimą. O gal nenorėjimo? Dešimt metų ieškota vietos statybai ir nerasta. Čia jau ne tik „sveiko proto“ trūkumas – tai jau nusikalstamas aplaidumas.
O gal tai kažkam naudinga? Rekonstrukciją atliks savi statybininkai, kurie visi prie miesto valdžios ir valdžioje. Kažkodėl ir architektų gildija naujam teatrui priešinasi? Gal nujaučia, kad ne jie projektuos?
Liberalų aštuonkojo viena iš kojų virto aštuonkoju. Liberalų valdžios interesai svarbiausi, todėl ir nerandame žemės sklypo naujojo Muzikinio teatro statybai, neturime miesto kultūros politikos, miesto plėtros vizijos ir t.t.
Kas už tai prisiims atsakomybę?
Kur mūsų Klaipėdos miesto sveika ambicija – tapti Vakarų Lietuvos kultūros sostine?
Kodėl mums nereikia šiuolaikiško modernaus teatro su gera akustika, daugiafunkcine edukacine paskirtimi?
Lilija Petraitienė yra Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narė, LSDP Klaipėdos skyriaus pirmininkė