Pastarųjų įvykių šviesoje dabar kaip niekad tampa aišku, jog toks įstatymo projektas yra antikonstitucinis pačia savo prigimtimi ir todėl negali būti „tobulinimas“, jo būtina nedelsiant atsisakyti ir niekada prie jo nebegrįžti ateityje. Referendume balsavę Airijos moterys ir vyrai pasidalijo šimtais skaudžių istorijų, palietusių juos ir jų artimuosius, tad išmintingas tas, kuris mokosi iš svetimų klaidų, taip išvengdamas jų pakartojimo!
Prieš septynerius metus beveik vienbalsiai Seimo priimtas, moterų nevyriausybinių organizacijų inicijuotas ir parengtas, remiantis geriausia Europos ir pasaulio praktika, Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas Lietuvai užtikrino deramą vietą tarp demokratinių Europos šalių. Mus sveikino visa Europa – smurtas artimoje aplinkoje buvo paskelbtas nusikaltimu ir žmogaus teisių pažeidimu. Šiuo įstatymu valstybė įsipareigoja teikti aukoms specializuotą kompleksinę pagalbą tam tikslui nevyriausybinių organizacijų pagrindu kuriamuose specializuotos pagalbos centruose, policija įpareigojama iš namų pašalinti smurtavusį asmenį ir užtikrinti nukentėjusio asmens apsaugą.
Niekas nė nemanė, kad po septynerių Įstatymo galiojimo metų 84 proc. atvejų smurtautojas „nebus nustatytas“, o smurtas atpažintas. Tiesa, dar 2011 metais, priimant Įstatymą, paskutinėje veiksmo stadijoje kažkur „nutrupėjo“ viena svarbiausių jo nuostatų – apsaugos nuo smurto orderis, kuriuo užtikrinamas smurtautojo iškeldinimas ir kurį išduoda į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas, – kiekvienu atveju, kuomet smurtą patyrusi moteris kreipiasi į valstybę, prašydama apsaugos nuo patiriamo smurto. Šią nuostatą būtina nedelsiant grąžinti! Cituojant buvusį generalinio komisaro pavaduotoją, „vieną įstatymą parengė, kitą pateikė, trečią priėmė“. Pridėsime: be jį rengusių ir stūmusių moterų teises ginančių pilietinių organizacijų žinios. Iš septynerių metų perspektyvos galime tarti: ir taip prasidėjo...
Prasidėjo – kas? Ogi nukentėjusio asmens apsaugos silpninimas, o galų gale visiškas atsisakymas koncentruojantis išimtinai į smurtavusio asmens... interesų apsaugą! Septintojo apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo gimtadienio išvakarėse, tenka išgirsti aukšto rango Policijos departamento pareigūnės žodžius, pasakytus parlamentinę kontrolę vykdančio LRS Žmogaus teisių komiteto posėdžio metu: „Apsaugos mes nevykdome, mes vykdome Baudžiamąjį kodeksą“. Taip pat – apie jokią ES Nusikaltimo aukų teisių direktyvą negirdėjome ir tuo nesirūpiname, generalinio prokuroro rekomendacijos, priimtos perkeliant direktyvą į Lietuvos teisinę bazę, mums nežinomos, o, galų gale, tai tik rekomendacijos!
2016 metų duomenimis 45 proc. lietuvių mano, jog pati moteris išprovokuoja smurtą, kitaip tariant „yra pati kalta“, tuo tarpu Europos sąjungoje taip mano 17 proc.
Mes (t.y. policija) „turime smurtautoją ir auką, todėl nežinome, kuo tikėti, todėl abu juos kuo greičiau į teismą ir tegul ten aiškinasi!“. Pridursime: ir čia dar ne pabaiga – mums žinomi atvejai, kuomet ABU, tai yra, ir auką, ir smurtautoją, kuriam dėl smurto prieš šią moterį buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, taigi, abu juos – į areštinę. O kai auka nenorėjo su tuo sutikti ir „priešinosi pareigūnams“, tuomet ji buvo prirakinta antrankiais prie areštinės gultų. Ir dar pridursime, visas šis veiksmas, mūsų visų pasibaisėjimui, vyko šios moters gimtadienio proga. Kitaip tariant, pareigūnai savo neteisėtais veiksmais – reikalavimas „rašyti pareiškimą“ (nors Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas aiškiai nurodo, jog „nukentėjęs asmuo skundo neteikia“), smurtą patyrusios moters sulaikymas, piktnaudžiavimas galia ir valdžios atstovo autoritetu – sukūrė situaciją, kuri turėjo pačių skaudžiausių pasekmių moteriai, o ir mums visiems, bandantiems pasitikėti valstybės institucijomis ir kreiptis apsaugos, jei tokia būtinybė iškiltų.
Kaip moterų nevyriausybinės organizacijos, vykdančios specializuotos pagalbos centrų funkcijas, kovoja su vėjo malūnais, galite spręsti ir iš to, kad asociacija Vilniaus Moterų namai, vykdanti Vilniaus miesto specializuotos pagalbos centro funkcijas, pareigūnų veiksmus šiuo atveju skundė 5 kartus ir 4 kartus gavo neigiamą atsakymą – pareigūnų veiksmuose nieko neįprasto neatrasta, normalios praktikos normalioje demokratinėje valstybėje... Šiuo metu laukiama atsakymo į penktąjį skundą. Gerbiami skaitytojai, galite pradėti lažintis, koks jis bus...
Eurobarometro apklausos rezultatai atskleidžia, jog esame labiausiai linkusi auką kaltinti šalis Europos sąjungoje. 2016 metų duomenimis 45 proc. lietuvių mano, jog pati moteris išprovokuoja smurtą, kitaip tariant „yra pati kalta“, tuo tarpu Europos sąjungoje taip mano 17 proc. Taigi visi mes esame epochos vaikai, tačiau norisi tikėti, kad asmuo einantis valstybės tarnybą ir dėvintis statutinio pareigūno uniformą, yra labiau pasiruošęs ginti ir įtvirtinti nukentėjusio asmens teises, žvelgti į smurtą šeimoje per nukentėjusio asmens apsaugos poreikių ir teisėtų lūkesčių prizmę, kaip to reikalauja įstatymai, nei eilinis praeivis gatvėje.
ES institucijos nustato kriterijus vertinant teisėsaugos, o visu pirma policijos, darbo efektyvumą. Sistema laikoma veikianti efektyviai, kai fiksuojamas mažas atotrūkis tarp kreipimųsi, pradėtų ikiteisminių tyrimų, bylų, pasiekusių teismą, išnagrinėtų bylų ir paskirtų bausmių skaičiaus, o nutrauktų bylų ir „susitaikymų“ skaičius sudaro tik nedidele dalį. Šiuo metu situacija Lietuvoje, vertinant visų šių kriterijų atžvilgiu, yra kritinė arba artima kritinei. Smurto artimoje aplinkoje aukos masiškai susiduria su pakartotiniu ir antriniu traumavimu (institucijose nusėdęs smurtas), nors būtent to išvengti šalis nares įpareigoja ES Nusikaltimo aukų teisių direktyva.
Vykdyti valstybės institucijų stebėseną yra pilietinės visuomenės prerogatyva, todėl pasistengėme suformuluoti svarbiausias problemas, su kuriomis susiduria smurtinių nusikaltimų artimoje aplinkoje aukos ir pateikėme klausimus Policijos departamentui. Kai kuriais iš jų norime pasidalinti.
Nepaisant to, kad Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas įtvirtina, jog smurtas artimoje aplinkoje yra visuomeninės reikšmės įvykis, nusikaltimas ir žmogaus teisių pažeidimas, ir kad valstybė prisiima pareigą ginti nukentėjusio asmens teises ir užtikrinti, kad asmuo nepatirtų pakartotinio smurto, o privataus kaltinimo instituto šiose bylose atsisakyta 2011 metais, praktikos iš esmės nepakito. Įrodymo rinkimo našta ir toliau perkeliama nukentėjusiajam. Pareigūnai nesugeba surinkti įrodymų, nes, kaip teigia šių nusikaltimų aukos, to daryti jie tiesiog nesistengia.
Šią problemą atspindi ir statistiniai duomenys. Pavyzdžiui, 2016 metais iš 66 547 kreipimųsi į policiją dėl smurto artimoje aplinkoje ikiteisminiai tyrimai pradėti 16 proc. atvejų (t.y. 10 890); iš jų 49 proc. (4538) dėl vienų ar kitų priežasčių nutraukiami, o iš 66 547 kreipimųsi teismą pasiekia tik 3574 bylos. Kiek smurtautojų buvo nubausti realiomis bausmėmis statistikos nėra, tikriausiai todėl, kad pasirodytų, jog absoliučia dauguma atvejų skiriamos neadekvačios bausmės, neatgrasančios smurtautojo nuo tolimesnių smurtinių veiksmų. Pavyzdžiui, dalyvauti smurtinio elgesio keitimo programose, kurios dėl savo neefektyvumo dažnai vadinamos „smurtautojų pasitobulinimo kursais“. Moterų teigimu ši priemonė ne tik neatgraso smurtautojo, – smurtas neretai tampa dar žiauresnis, tik labiau rafinuotas ir sunkiau įrodomas...
Ikiteisminio tyrimo pareigūnai visoje Lietuvos teritorijoje reikalauja iš nukentėjusių asmenų rašyti pareiškimus, kas prieštarauja Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymui ir ES Nusikaltimo aukų teisių direktyvai. Ši nuostata Įstatyme atsirado neatsitiktinai, o būtent norint apsaugoti nukentėjusį asmenį nuo smurtautojo bauginimo ir keršto, tolimesnio smurto rizikos, verčiant nukentėjusį asmenį „atsiimti pareiškimą“. Be to nukentėjusio asmens „pareiškimas“ šiais atvejais iš esmės yra niekinis, nes smurtautoją kaltina ne nukentėjęs asmuo, o Valstybė, o ikiteisminis tyrimas pradedamas pagal faktą.
Pareigūnai nesugeba surinkti įrodymų, nes, kaip teigia šių nusikaltimų aukos, to daryti jie tiesiog nesistengia.
Pastaruoju metu itin paplito pareigūnų pasisakymai viešojoje erdvėje, jog „gali pakeisti vardus ir pavardes, o pareiškimai apie patirtą smurtą bus identiški“. Neva moterys išgalvoja smurto istorijas nusprendusios siekti skyrybų ir tai daro tam, kad „gautų sau naudos“. Tokie pareiškimai ne tik diskredituoja juos darančius pareigūnus, nes atskleidžia jų kompetencijos stoką, bet taip pat ir atgraso aukas siekti apsaugos būtent tuo metu, kai jų gyvybė, sveikata ir gerovė atsiduria ypač dideliame pavojuje. Pareigūnai privalo disponuoti žiniomis apie tai, kad būtent moteriai pasiryžus nutraukti smurtinius santykius, tikimybė būti sunkiai sužalotai arba žūti nuo smurtautojo rankos padidėja...70 proc., todėl šiais atvejais APSAUGĄ teikti būtina prioriteto tvarka.
Kyla klausimas, ar iš viso yra komunikuojama pareigūnams, kad artimųjų smurto atvejais centrinė proceso figūra yra nukentėjęs asmuo ir svarbiausiais pareigūno uždavinys yra užtikrinti nukentėjusiojo apsaugą, nes priešingu atveju net ir specializuota pagalba negali būti efektyvi ir šitaip užsidaro ydingasis smurto ratas.
Ar leisime traukiniui nuvažiuoti atgal? Akivaizdžiai pasiklydome tarp trijų pušų („...nežinome, kuo tikėti“), todėl mums būtina, būtina, būtina nedelsiant ratifikuoti Europos tarybos konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo (Stambulo konvenciją), kuri, visu pirma, mums visiems paaiškintų šio reiškinio prigimtį – vyrų smurtas prieš moteris piktnaudžiaujant galia ir kontrole – ir visų suiteresuotų valstybės institucijų pareigas, funkcijas ir vaidmenį APSAUGOS ir pagalbos nuo smurto šeimoje procese, įtvirtinant moterų teisę nepatirti savo partnerių ar sutuoktinių smurto kaip neatskiriamą dalį visų kitų moters kaip žmogaus ir pilietės teisių.
….ir netikėkite lenkų politikais! Jie save visiškai diskreditavo – dėl seksistinių pasisakymų jie būna priversti palikti Europos parlamentą, o dirbdami savivaldybėse darbo metu leidžia laiką pornografinėse svetainėse. Štai jums ir katalikiškų šeimų sąjunga!
Lilija Vasiliauskienė ir Evelina Dirmotaitė yra asociacijos „Vilniaus Moterų namai“ narės.
