Nors vokiečiai ir dabar vis dar demonstruoja paramą pabėgėliams, matau kur kas mažiau entuziazmo ir kur kas daugiau nerimo jų akyse. Bet bandau ir suprasti juos.
Per tas kelias savaites už plojimus oro uostuose ir viešas pabėgėlius palaikančias kalbas pasaulis apšaukė juos kvaileliais, bet kartu vokiečių įvaizdis kitų šalių akyse smarkiai pagerėjo. Nors nemanau, kad vokiečiai tai daro dėl įvaizdžio, jie tiesiog vis dar nešiojasi kaltę už savo protėvių padarytus nusikaltimus ir nuoširdžiai nori padėti kitiems.
Ir gėdijasi tų tautiečių, kurie nekenčia užsieniečių, todėl visomis išgalėmis nori peršaukti jų balsus. Berlyne dabar pradėti pokalbį nuo „kaiptugalipadėtipabėgėliams“ yra gero tono ženklas. Visi jiems nori padėti, daugelis aukoja ar siūlosi priimti pas save gyventi jų vaikus. Sukrečiantis naivumas, bet tikrai labai nuoširdus.
Berlyne dabar pradėti pokalbį nuo „kaiptugalipadėtipabėgėliams“ yra gero tono ženklas. Visi jiems nori padėti, daugelis aukoja ar siūlosi priimti pas save gyventi jų vaikus.
O tos visą pasaulį sujaudinusios nuskendusio berniuko nuotraukos autentiškumu šiek tiek suabejojau.
Susipažinus su propagandos mašina, imi abejoti daug kuo. Kodėl nuotrauka pasirodė būtent tada, kai Europos galingieji sėdo spręsti, ar tik nereiktų uždaryti sienų.
Šiek tiek įtartina ir tai, kad Turkijos pliaže tarp išsilaipinusių pabėgėlių atsirado profesionalus fotografas su gera kamera ir spėjo „pagauti“ štai tokį širdis virpinantį ir „World Press Photo“ prizo vertą kadrą.
Kodėl tėvas pozavo savo skausmą fotografui, užuot paleidęs į jį akmenį, kodėl leido vaikui išraiškingai plūduriuoti ant bangų, užuot čiupęs jį ant rankų. Ir kodėl ši nuotrauka žaibo greičiu atsirado visose medijose. Kaip žaibiškai jose atsirado pabėgėlius spardanti vengrė žurnalistė. Kaip tik tuo metu, kai vengrai pradėjo vynioti spygliuotą vielą apie savo valstybės sieną ir pradėjo laidyti garsius pareiškimus Briuselio link.
Neprimena taip puikiai rusų ir amerikiečių įvaldytų manipuliacijų? Neprimena filmo „Uogeda vizgina šunį“? Gudraus „piarščiko“, liepiančio savo komandai galvoti, kas dar galėtų pravirkdyti pasaulį ir nukreipti dėmesį nuo rimtesnių problemų? Arba bent jau gauti laiko ir leisti į Europą prasmukti tam, kam reikia. Neteigiu, kad viskas propaganda, kaip ir netikiu, kad visi pabėgėliai – tik ekonominiai migrantai. Tik kartais suabejoju tuo, ką man kiša spauda.
Kaip ir sakiau, bijau gilintis į šią problemą, nenoriu žinoti, kas už viso šito stovi ir kokie jų tikslai, nes tada apima baimė. Ne, aš nebijau pabėgėlių ir sutinku, kad kenčiantiems ir persekiojantiems žmonėms reikia padėti. Kad jų gyvenimo ir keliavimo sąlygos pasibaisėtinos.
Bijau šio reiškinio masto ir tų, kas už jo stovi. Panaši baimė turbūt apima matant atūžiantį viesulą, atplaukiantį cunamį ar termitų būrius.
Bijau šio reiškinio masto ir tų, kas už jo stovi. Panaši baimė turbūt apima matant atūžiantį viesulą, atplaukiantį cunamį ar termitų būrius.
Kai žinai, kad esi bejėgis priešintis prieš atslenkančią stichiją, bet nebežinai, ar paskui, viskam aprimus, pasaulis bus toks pat, kaip ir prieš tai? Niekas nebus taip pat.
Vokietija moka gyventi su pabėgėliais, bet ne su tokiais jų kiekiais. Kiek jie laiko išgyvens palapinėse? Berlynas savąjį pabėgėlių srautą vakar nukreipė į Olimpinį stadioną. Kas dabar bus su renginiais? Futbolo varžybomis? Belieka tikėtis, kad stadionas neužsiliepsnos, kaip „netyčia“ nutiko kelioms kitoms Berlyno pabėgėlių prieglaudomis.
Pasaulis keikia Frau Merkel, bet man jos nuoširdžiai gaila. Tiesiog matau, kaip su kiekviena problema jos veide įsirėžia nauja raukšlė. Atrodo, jau tik spėjo po ilgų naktinių pasisėdėjimų aptramdyti graikų problemas, kilstelti eurą, jau lyg ir su Putinu nebebuvo degančio reikalo bartis ir štai – še tau, Europos motina, nauja problema, naujas iššūkis.
Lietuviai ginčijasi radikaliai priešingose stovyklose: sutikti pabėgėlius ištiestom rankom ar krūtine apginti savo šalies etninį grynumą ir genofondą. O aš kartais noriu pasidalinti ir atsistoti priešingose pusėse.
Kam skambinti, su kuo tartis, kam pasiguosti? Už tai, kad nesutiko uždaryti rytinės sienos, ją jau linksniuoja ne tik opozicija, bet ir savi partiečiai.
Europos šalių nuomonės radikaliai skiriasi: britai dabar dar karščiau nori atsijungti nuo Europos sąjungos, Rytų Europos šalys nenori visai nieko girdėti apie musulmonus pabėgėlius, Danija, saugodama savo šalį, sustabdė ne tik traukinių eismą su Vokietija, bet ir uždarė autostradą, austrai visiškai sustabdė susisiekimą su Vengrija. Amerika tyli suglaudusi ausis. Rusai stato sieną vidury Ukrainos ir toliau tiekia Sirijai ginklus.
Lietuviai ginčijasi radikaliai priešingose stovyklose: sutikti pabėgėlius ištiestom rankom ar krūtine apginti savo šalies etninį grynumą ir genofondą. O aš kartais noriu pasidalinti ir atsistoti priešingose pusėse.
Sutinku su tais, kurie sako, kad lietuvius irgi kažkas kažkada priėmė, priglaudė, neišsiuntė atgal, kur jų laukė paruošti vagonai į Sibirą. Ir su tais, kurie sako, kad mes dar pernelyg nesusivokę kaip tauta, per mažai tolerantiški, kad pabėgėliai galėtų jaustis saugūs Lietuvoje.
Ir net tuos, kurie sako, kad veltėdžių turime ir savų užtektinai. Suprantama, mūsų istorija į visus svetimšalius priverčia žvelgti be pasitikėjimo, ne kaip į svečius, bet kaip į naujus užkariautojus. Bet gal metas išsivaduoti iš praeities šešėlių ir pažvelgti į viską europietiškiau?
Nesutinku su sakančiais, kad Lietuvoje pilna savų bėdų, kad turime pirma jas išspręsti, o jau paskui padėti kitiems. Ne, mielieji, Europos problemos nebėra nebe mūsų problemos.
Jei sutikome būti jos dalimi ir naudotis visomis teikiamomis privilegijomis, privalome dalintis ir pareigomis bei atsakomybe. Čia kaip ir duodant priesaiką per vestuves – dalintis viskuo ir būti šalia ir džiaugsme, ir varge. Net jei kai kurie pabėgėliai dedasi visai ne tuo, kuo dedasi, net jeigu tarp jų yra sukčių ir apsimetėlių, siekiančių tik turtingosios Europos pinigų ar dar bala žino ko, teisiškai mes negalime pernelyg šokinėti prieš Frau Merkel ir demonstruoti visai Europai savo vaikiškų kaprizų.
Nesutinku su sakančiais, kad Lietuvoje pilna savų bėdų, kad turime pirma jas išspręsti, o jau paskui padėti kitiems. Ne, mielieji, Europos problemos nebėra nebe mūsų problemos.
Trečiadienį Lietuvos ambasadoje buvo pristatoma į vokiečių kalbą išversta A.Šlepiko knyga apie vilko vaikus „Mano vardas – Marytė“.
Sulaikę kvėpavimą knygos ištraukų klausėsi visai nemažai vokiečių. Klausant apie baisų pokario badą ir kareivių savivaliavimą rytprūsiuose, kai kurių akyse net ir ašaros suspindo. Ir tik besibaigiant renginiui kažkas išdrįso užduoti autoriui klausimą kas vis tik buvo tie vilko vaikai.
Daugelis vokiečių, net atėjusių į knygos pristatymą, nežinojo, kad lietuviai pokariu gelbėjo vokiečių vaikų gyvybes juos įdarbindami, įvaikindami, klastodami dokumentus, priimdami į šeimą ir augindami kaip savuosius. Kad vaikai nelegaliai kirsdavo rusų saugomą sieną tarp rytų Prūsijos, net ir virtusios Kaliningrado sritimi, ir Lietuvos. Kad jie belsdavosi į lietuvių ūkininkų duris, prašydami darbo ir maisto.
Kad kai kuriuos motinos parduodavo už maišą bulvių, taip tikėdamos išgelbėti iš bado ir atiduotąjį, ir likusius namie vaikus. Tų vilko vaikų irgi visokių būta – valkataujančių, plėšikaujančių, vagiančių vištas, nedėkingų. Bet lietuvių ūkininkų pakantumas pabėgėliams tada buvo kur kas didesnis.
O juk mes dabar gyvename nepalyginamai geriau, nei pokariu, ar ne?
Šis Linos Ever tekstas paskelbtas jos tinklaraštyje berlynodienorastis.blogspot.com
