Šios lietuviškos kovos yra pasaulinio mūšio už mūsų ateitį dalis. Pastaraisiais metais daug pasaulio mokslininkų ir autoritetingiausių institucijų paskelbė ataskaitas su perspėjimais dėl spartaus bioįvairovės nykimo ir klimato kaitos. Joms atliepdamos tarptautinės organizacijos viena po kitos skelbia, kad privalome keisti vartojimo įpročius ir pramoninės gamybos būdus. Išsivysčiusių šalių aktyvios visuomenės garsiai reikalauja pokyčių. Be abejo, pokyčių reikia ir Lietuvoje.
Nei Punios šilas, nei Anykščių užtvanka neteikia ekonominės naudos standartiniu supratimu. Visas Punios šilas yra draustinis, kuriame beveik visa teritorija yra priskiriama I ir II grupės miškams, kitaip tariant, tai rezervato teritorija ir ekosistemų apsaugai skirti miškai. Tai reiškia, kad šiame draustinyje kirsti plynai ir gaminti medienos negalima. Ir iš medžioklės gaunamas pelnas tikrai nėra žymus urėdijos pajamų žemėlapyje. Atrodytų, tobulas kampelis leisti gamtai tvarkytis ir puoselėti rūšių įvairovę, kaip ji tai darė pastaruosius kelis tūkstančius metų.
Anykščių užtvanka jau seniai nebegamina elektros, o ir gaminimo potencialas yra mažas, tad ji likusi tik kaip kultūrinis objektas. Jos tvenkinys yra nežymus ir, išlaisvinus upės srovę nuo patvenkimo, kraštovaizdis beveik nepasikeistų, o šiek tiek dumblo pakrantėse greitai išsivalytų. Ekonomine prasme net apsimokėtų nebešvaistyti pinigų reguliariai tvarkant pasenusias konstrukcijas. Atrodytų, yra visos galimybės laikyti nuleistus užtvankos šliuzus ir leisti migruojančioms žuvims praplaukti ir neršti. Juo labiau, kad žemiau esanti Kavarsko užtvanka turi visai neblogą žuvitakį. Be abejo, žuvitakis ir nuleisti šliuzai nėra tas pats kaip laisva upė, bet tai kompromisas, leidžiantis migruoti bent jau vertingiausioms Lietuvos lašišinėms žuvims.
Nei Punios šilas, nei Anykščių užtvanka neteikia ekonominės naudos standartiniu supratimu.
Finansinės naudos nėra, gamtosauginių sprendimų poreikis – akivaizdus, tad, atrodytų, nėra dėl ko ginčytis. Tačiau kova vis tiek vyksta. Ir ši kova turi savo diagnozę – tai ekologinių sąmonių konfliktas. Šį terminą pasiskolinau iš Manto Antano Davidavičiaus mokslinio straipsnio „Žievėgraužis tipografas ir ekologinių sąmonių konfliktas Belovežo girioje“. Leisiu Belovežo gyventojams, kurie cituojami minėtame straipsnyje, patiems savo žodžiais pristatyti du konfliktuojančius požiūrius:
Girininkijos pozicija: „Jei susižeisi pirštą ir jis užsikrės liga, tai [negydant] vėliau apsirgs ir plaštaka, o tada – visa ranka... Yra geriau nupjauti vieną pirštą ir išgelbėti ranką, – tas pat ir su mišku: geriau nupjauti keletą medžių ir išgelbėti mišką, nei leisti ligai plisti ir pulti kitus medžius. Tai normalu! Normalu, normalu ir dar kartą – normalu! Tačiau kai kurie žmonės kala pinigus, – turiu galvoje aktyvistus.“
Girininkijos opozicija „Dabar Belovežo giriai yra labai sunkūs laikai, ir aš manau, kad būtų geriau, jei miškininkai išvyktų iš Belovežo. Tai yra natūralus, dešimt tūkstančių metų turintis natūralus miškas. Ir jokių problemų jis neturi. Belovežo miško problema yra žmonės. Šie žmonės. Miškininkai. Šita civilizacija... Ne žievėgraužis vabalas yra problema, – vabalas yra natūralus. Vabalas čia [gyvena] dešimt tūkstančių metų. Tai yra normalu, jis svarbus tam, kad miškas būtų kitoks“
„Girininkijos požiūris“ yra ilgą laiką dominavęs ir vis dar tebedominuojantis ūkinis požiūris, kuris taip pat prisidėjo prie dabartinės klimato ir rūšių nykimo krizės. Punios šile ir Anykščiuose vykstančios kovos yra tie patys ekologinių sąmonių konfliktai. Jie rodo ir mūsų galvose vykstančią vertybių kaitą nuo eikvojančio ūkinio požiūrio į tausų. Antrindama daugybei rimtų ataskaitų ir organizacijų primenu, kad dabartinių aplinkosaugos krizių akivaizdoje neturime kito pasirinkimo, tik keistis. Galime palaipsniui ir koordinuotai, galime kieto susitaikymo būdu, kai privers pati gamta.
Punios šilas ir Anykščių užtvanka galėtų būti simboliai, rodantys, kad Lietuva renkasi aplinką tausojančią kryptį. Standartiniu supratimu jie neturi didelės ekonominės vertės, o gamtai ir rūšims tiek Punios šilo paskelbimas vieta be kirtimų ir medžioklių, tiek galutinis ir nebeatšaukiamas Anykščių užtvankos šliuzų nuleidimas būtų didelis laimėjimas. Be abejo, tokiems žingsniams reikia lyderystės ir supratimo, kad pokytis neišvengiamas. Deja, kai institucijose vietoj lyderių dominuoja funkcionieriai, į nugarą baksnoti tenka visuomenei, o būtini pokyčiai vyksta ženkliai lėčiau.
Punios šilas ir Anykščių užtvanka galėtų būti simboliai, rodantys, kad Lietuva renkasi aplinką tausojančią kryptį.
Pabaigai šiek tiek faktų. Miško žemė užima 33,4 proc. Lietuvos ploto. Yra išskirtos keturios pagrindinės miškų grupės. Tik I (rezervatų) ir IIA (ekosistemų apsaugos) grupės yra skirtos gamtos apsaugai. Rezervatiniai miškai sudaro tik 1,1 proc., o ekosistemų apsaugos tik 9 proc. visų miškų. Tačiau net ir ekosistemų apsaugos miškuose leidžiami sanitariniai ir kitokie miško priežiūros kirtimai, t.y. tuose 9-iuose procentuose iš esmės vyksta ūkinis miško valdymas. Lietuvoje suskaičiuojama beveik 30 tūkstančių upių ir upelių, ilgesnių nei 250 metrų – jų bendras ilgis siekia 63,7 tūkst. km. Didžiausia užtvanka yra ant Nemuno Kaune, per kurią migruojančios žuvys persikelti negali. Beveik visi Nemuno intakai, įtekantys žemiau Kauno, taip pat yra užtvenkti. Lietuvoje yra virš tūkstančio užtvankų ir tik apie trisdešimt jų turi žuvų pralaidas.
Faktai aiškiai rodo, kad Lietuvos kraštovaizdyje natūraliai gamtai yra palikta labai mažai vietos. Užsispyrimas neleisti atkurti natūralesnių gamtos kampelių net ir ten, kur nebėra jokių priežasčių „ūkiškumui“, yra neprotingas. Todėl būtų protinga ir teisinga Punios šile įsteigti žmonių lankomą rezervatą ir leisti gamtai suformuoti sengirę, o Anykščių užtvankos šliuzus nuleisti ir atverti kelią žuvims.
Lina Paškevičiūtė yra Aplinkosaugos koalicijos pirmininkė.
