Kodėl? Kas trukdo didinti mokslo ir verslo bendradarbiavimą ir kurti apčiuopiamą pridėtinę vertę? Ko galime pasimokyti iš partnerių Europoje?
Lietuvoje daug kalbama apie poreikį skaitmenizuoti, robotizuoti vietinės pramonės procesus. Ketvirtosios pramonės revoliucijos kontekste nagrinėjamos atskirų industrijų transformacijos, ieškoma gerųjų užsienio šalių praktikų, kurias būtų galima pritaikyti.
Viešas diskursas platus, tačiau esminio proveržio nacionaliniame kontekste kol kas nematyti. Kalbos apie sėkmingą mokslo ir verslo bendradarbiavimą dažnai lieka kalbomis, bandymai burti mokslo ir verslo atstovus platesnėms iniciatyvoms gana inertiški, stokojama nuoseklios bendradarbiavimą įgalinančios regioninės politikos.
Ko pasigendama Lietuvoje?
Lietuvoje turime nemažai mokslo slėnių ir parkų, kurių misija yra užtikrinti, kad mokslo laimėjimai pasiektų kuo platesnį naudotojų ratą, atsirastų kuo daugiau naujų produktų, procesų ar paslaugų, atveriančių galimybes industrijoms augti ir konkuruoti tarptautinėje erdvėje. Europinių fondų lėšų pritraukimas į Lietuvą vyksta gana sėkmingai, tačiau didesnės realios pridėtinės vertės pramonei ir bendrai nacionaliniam konkurencingumui kol kas sukuriama mažai.
Lietuvos kontekste mokslo ir verslo bendradarbiavimui ir didesnės apčiuopiamos vertės industrijoms sukūrimui nemažą negatyvų poveikį daro inovacijų politikos nenuoseklumas, skersvėjai švietimo ir aukštojo mokslo sistemoje, aiškesnės Lietuvos sumanios specializacijos stoka.
Viena iš esminių kritinių spragų yra netinkamai subalansuota inovacijų veiklos vertinimo politika, skatinanti įsisavinti fondų lėšas, o ne kurti pridėtinę vertę industrijoms ir regionui, vystant naujus produktus, paslaugas bei procesų inovacijas.
Esminį vaidmenį Lietuvos konkurencingumui artimoje perspektyvoje suvaidins technologijų perdavimo infrastruktūros valdymo sprendimai. Nuo to, kiek ir kokių technologijų perdavimo centrų turėsime Lietuvoje, kaip bus organizuotas jų darbas ir pasiekta sinergijos, didele dalimi priklausys ir nacionalinis konkurencingumas.
Sveikos konkurencinės aplinkos mokslo slėniams ir parkams Lietuvoje sukūrimas, tinkamai pakreipta jų industrinio specializavimosi politika, aiškios nacionalinės technologijų perdavimo veiklos vertinimo sistemos sukūrimas ir įdiegimas lems tai, ar ir toliau konkuruosime lėšų „pravalgymo“ varžybose, ar veiklą matuosime sukurta apčiuopiama verte konkrečioms industrijoms.
Viena iš esminių kritinių spragų yra netinkamai subalansuota inovacijų veiklos vertinimo politika.
Ko galime pasimokyti?
Verta atkreipti dėmesį į veiksnius, lemiančius sėkmingą technologijų perdavimą brandesnėse Europos inovacijų ekosistemose, veikiančiose tokiose valstybėse kaip Vokietija, Šveicarija, Švedija.
Iš neseniai atlikto Kauno technologijos universiteto (KTU) absolvenčių Sandros Žalgevičienės ir Rūtos Žmuidzinaitės tyrimo, kuriame išanalizuota 10-ies Europos inovatyvių universitetų tinklo (angl. European Consortium of Innovative Universities, ECIU) universitetų technologijų perdavimo centrų (angl. Technology Transfer Office, TTO) veikla, gana aiškiai matomi vidiniai TTO veiklos veiksniai, lemiantys technologijų perdavimo rezultatyvumą.
Tyrimo rezultatai parodė, jog svarbų vaidmenį organizuojant produktyvų technologijų perdavimo centrų darbą vaidina organizacinis TTO veiklos modelis bei vystymosi (brandos) stadija. Biurokratiniais saitas mažiau suvaržyti centrai, turintys didesnę autonomijos laisvę veikti, o kartu ir atsakomybę su aiškiai apibrėžtais siektinais veiklos rezultatais, pasiekia geresnių rezultatų. Tokiems centrams yra būtinas pasitikėjimas ir pažangios lyderystės principais grįsta vadyba.
Pavyzdžiui, Tamperės technologijų ir Aveiro universitetuose TTO veikia kaip vidiniai universitetų padaliniai, ir jų veikla tiesiogiai priklauso nuo universitetų prioritetų bei strateginių krypčių. Tuo tarpu Linkiopingo universiteto įsisteigtas TTO veikia kaip savarankiškas juridinis vienetas ir dėl to mažiau priklauso nuo universiteto politikos.
Praktika rodo, jog brandesni TTO centrai ilgainiui praauga universitetų ribas ir aptarnauja didesnio ar mažesnio regiono inovacijų ekosistemą bei tampa atsakingi už jo konkurencingumą.
Minėto tyrimo rezultatai aptarti S.Žalgevičienės ir R.Žmuidzinaitės magistro baigiamajame darbe (angl. „Factors Influencing the Performance of Technology Transfer Offices“) ir buvo aprobuoti „University Industry Innovation Network“ birželį organizuotoje konferencijoje Londone. Abi magistrantės šiandien dirba technologijų perdavimo specialistėmis, Sandra – KTU Nacionaliniame inovacijų ir verslo centre (NIVC), Rūta – Pietryčių Norvegijos universitete (angl. University of South-Eastern Norway).
Svarbūs investicijų valdymo sprendimai
Lietuvoje į technologijas linkstama investuoti ženkliai vėlesnėje stadijoje, palyginti su užsienio TTO. Tai lemia ne tik mažesnis pinigų kiekis rinkoje, bet ir kultūrinė investuotojų mąstysena (angl. mindset), kuri Lietuvoje dar turi būti ugdoma.
Polinkis prisiimti riziką iš investuotojo pozicijos, lėšų stygius vystyti novatoriškas technologijas iš neretai visai neantrepreneriško tyrėjo perspektyvos, ir tarp jų besiformuojantis atotrūkis sąlygoja tyrėjo-investuotojo „spąstų“ susidarymą, kuris galiausiai stabdo technologijų perdavimą ir radikalių inovacijų progresą.
Technologijos išmanymas, organizuojant jos perdavimą, yra vienas iš esminių veiksnių, užtikrinančių kelią į sėkmę.
Pavyzdžiui, Tventės regione, Nyderlanduose, investuotojai netgi konkuruoja investuodami į perspektyviausias labai ankstyvos stadijos idėjas. Tai yra per ilgą laiką kultūriškai susiformavusi tendencija, kuri, be kito teigiamo poveikio, leidžia patenkinti ir asmeninius investuotojų interesus.
Kompetencija ir tinkama vadyba – būtina
Galvojimas, jog be didesnės darbo su technologijomis patirties, remiantis tik entuziazmu ir pardavimo įgūdžiais, galima organizuoti technologų perdavimą, yra klaidingas. Technologijos išmanymas, organizuojant jos perdavimą, yra vienas iš esminių veiksnių, užtikrinančių kelią į sėkmę.
Technologijų perdavimo centrai turėtų siekti pritraukti dirbti juose specializuotų technologijų profesionalus, o ryšiams su platesne mokslo bendruomene turi būti pasitelkiamos visos priemonės, įgalinančios pasitikėjimo kultūros vystymąsi, bendradarbiavimo tęstinumą, socialinio konteksto palaikymą.
Tyrimas rodo, jog ypač svarbi kompetencijų įvairovė, sukurianti sąlygas problemas spręsti kūrybiškai. Pavyzdžiui, Tventės universiteto TTO darbas organizuotas taip, jog technologijų perdavimo specialistai ten dirba po 12 val. per savaitę, o visą kitą darbo laiką skiria savo arba kitų industrinių verslų vystymui.
Toks darbo organizavimas leidžia vienu metu jausti industrijų pulsą ir kartu suvokti, kur link juda mokslas, technologijos ir naujausi tyrimai.
Socialinio kapitalo vystymas ir kultūrinė aplinka
Svarbų vaidmenį organizuojant technologijų perdavimo centrų veiklą vaidina ryšių (socialinio) kapitalo vystymas. Visų interesų grupių, pradedant tyrėjais, investuotojais, industrijų ir politikos atstovais bei kitais suinteresuotais dalyviais, susitikimas veiklą įgalinančioje aplinkoje, gebėjimas organizuoti taip vadinamas (angl.) „machmaking“ sesijas yra būtinas šiame procese.
Pavyzdžiui, Linkiopingo universitete veikia ypatingą reikšmę turintis struktūrinis darinys, bendrai diskusijai suvedantis mokslo tyrėjus, verslininkus ir studentiją. Aveiro universiteto TTO ypač akcentuoja žmogiškojo faktoriaus svarbą – jis nulemia tai, kiek sėkmingas bus verslo ir mokslo bendradarbiavimas, nes susikalbėjimas, tarpusavio pasitikėjimas ir empatija yra neatsiejami nuo technologijų perdavimo proceso.
Tam, kad vyktų intensyvus matchmaking‘as ir know-how manai, reikalinga tai įgalinanti aplinka. Antai Suomijoje Tamperės technologijų universitete įkurta Kampusareena, kurioje po vienu stogu susitelkia visa bendruomenė, t.y., mokslininkai, įmonių atstovai ir studentai.
TTO strategija
Kaip ir bet kokioje kitoje organizacinėje veikloje ar struktūroje, technologijų perdavimo centre yra strategija. Aiški, specializacija pagrįsta, efektyvų lėšų paskirstymą ir veiklos rezultatyvumą užtikrinanti strategija yra būtina kiekvienam TTO.
Tam, kad vyktų intensyvus matchmaking‘as ir know-how manai, reikalinga tai įgalinanti aplinka.
Visai nebūtina patentuoti visų be išimties vystomų technologijų. Kompetencija įžvelgti nišines, perspektyvoje aktualesnes technologijų absorbavimo sritis ir saugiai jas komercializuoti, reikalauja aukšto lygio inovacijų vadybos kompetencijų, kurias TTO komanda turi įgyti ir nuolat ugdyti.
Tyrimo metu paaiškėjo, jog, pavyzdžiui, vienų universitetų TTO specifiškai orientuojasi į purpurinių įmonių (angl. spin-off) steigimą, kiti daugiau pastangų nukreipia į bendrų verslo-mokslo projektų įgyvendinimą ir veikia be jokio intelektinės nuosavybės (IN) portfelio, o mokslinius išradimus patentuoja tik išimtiniais atvejais, esant parengtam konkrečiam jų komercializavimo planui.
Ateitis – jaunųjų profesionalų rankose
Akivaizdu – sėkmingam technologijų perdavimui regione yra reikalinga tiek aukšto lygio technologinė ir vadybinė kompetencija, tiek technologijų perdavimą įgalinanti infrastruktūra ir politinis palaikymas.
Šiandien Lietuvoje vis dar susiduriama su teisinės bazės spragomis TTO centruose steigiant purpurines įmones (angl. spin-offs), nėra išgryninto ir visuotinai priimtino sisteminio požiūrio į intelektinės nuosavybės teisių pasidalinimą, neretai gerosios praktikos ir iniciatyvos atsiremia į bereikalingą vidinę konkurenciją, pasigendama aiškesnių technologijų perdavimo prioritetų regione.
Visgi, vertėtų pasidžiaugti tuo, jog ateina ir auga nauja tyrėjų ir technologijų perdavimo profesionalų karta, kuria universitetas gali didžiuotis tarptautinėje erdvėje, kuriai universitetas visomis išgalėmis turi padėti skintis kelią konkurencingame Europos inovacijų žemėlapyje, rasti savo vietą Lietuvos pramonės įmonėse ir industrijose, nuo ko priklauso ir mūsų visų ateitis.
Lina Užienė yra Kauno technologijos universiteto (KTU) Ekonomikos ir verslo fakulteto (EVF) docentė.
