Iš dešimties didžiausių ekologinių nelaimių Lietuvoje nepriklausomybės laikotarpiu net keturios nutiko šalį valdant „valstiečiams“: 2016 m. nuotekų avarija Vilniuje, 2017 m. – nuotekomis terštas Nemunas, 2019 m. – Alytaus padangų gaisras, 2020 m. – „Grigeo Klaipėda“ skandalas.
Kai kurie verslininkai, siekiantys iš gamybos susižerti kuo daugiau pinigų, mieliau teršia gamtą ar susimoka simbolinę baudą, nei sumoka už teršalų išvalymą. Tokiems net garsioji Šiaurės indėnų patarlė, jog pinigų negalima valgyti, negalioja. Jie mieliau valgys pinigus, nei gyvens švarioje gamtoje.
Dar blogiau, jog yra daug žmonių, kurie linkę tai toleruoti. Nenorėdami kištis į svetimus reikalus ar būti taip vadinamais „stukačiais“, jie atsiriboja nuo aplinkos ir yra akli aplinkosauginiams nusikaltimams, nepaisant to, jog kvėpuoja užterštu oru ar geria teršalais prisotintą vandenį. Geriau gyventi užterštoje aplinkoje, nei būti vadinamaisiais „stukačiais“.
Kai kurie verslininkai, siekiantys iš gamybos susižerti kuo daugiau pinigų, mieliau teršia gamtą ar susimoka simbolinę baudą, nei sumoka už teršalų išvalymą.
Vienas žymiausių Lietuvos aplinkosaugininkų Prezidentas Valdas Adamkus, kalbėdamas apie šalį purtančias aplinkosaugos problemas, pabrėžia ekologinės brandos svarbą. Tik subrendusi, pilietiška visuomenė sugebės išspręsti susikaupusias aplinkosaugos problemas. Vieni nebus abejingi tam kas vyksta aplink, o kiti neterš. Taip nutiko Jungtinėse Valstijose. Neabejoju, ekologinę brandą galime pasiekti ir mes.
Lietuvoje iki šios žiemos klimato kaitos problematikos daugelis nejautė. Lietuvoje nešėlo nei tornadai, nei ledynai tirpo. Tačiau akivaizdu, kad ir be globalaus klimato atšilimo mes turime rimtų aplinkosaugos problemų, kurių taip paprastai neišspręsime. Vienintelis kelias – ekologinė branda, kurios turime siekti nuo mažų dienų.
Aplinkosauginis švietimas turi būti privalomasis dalykas, mokomas nuo pirmos iki paskutinės klasės.
Mokomųjų dalykų programose yra integruota aplinkosauginių dalykų. Gamtamoksliniuose dalykuose vaikai mokomi rūšiavimo svarbos, paaiškinama, kas yra tarša ir kas ją skleidžia, kalbama apie medžių ir miško svarbą, klimato kaitą ir kitus dalykus, tačiau, mano manymu, – epizodiškai.
Aplinkosauginis švietimas turi būti privalomasis dalykas, mokomas nuo pirmos iki paskutinės klasės, o aplinkosauginiai klausimai horizontaliai integruojami į visus kitus mokomuosius dalykus, nuo fizikos iki lietuvių kalbos.
Vienas sėkmingiausių tokio aplinkosauginio mokymo pavyzdžių – skatinimas rūšiuoti. Į ugdymo procesą integravus informaciją apie rūšiavimą ir jo svarbą, vaikai tapo pagrindiniu faktoriumi, lėmusių pagerėjusią buitinių atliekų rūšiavimo statistiką.
Jei valstybė skirtų pakankamą dėmesį rūšiavimo skatinimui ir infrastruktūrai, rezultatai būtų neįtikėtini vaikų, skatinančių tėvus rūšiuoti, dėka.
Tokie sėkmingi pavyzdžiai įkvepia ir akivaizdu, kad daugeliui jau dabar dėstomų gamtosauginių temų trūksta praktinių užsiėmimų. Apie medžių, miško svarbą žino kone kiekvienas moksleivis, tačiau privaloma užduotis – medžių sodinimas sustiprintų ne tik žinias, bet ir suvokimą, kad sveiki miestų medžiai, ypač pavasario laikotarpiu, nekertami.
Jei valstybė skirtų pakankamą dėmesį rūšiavimo skatinimui ir infrastruktūrai, rezultatai būtų neįtikėtini vaikų, skatinančių tėvus rūšiuoti, dėka.
Panašių praktinių užduočių galėtų būti daug ir įvairių. Tai ir lašišų neršto stebėjimas, pakrančių valymas, invazinių augalų atpažinimas, laukinių gyvūnų mieste stebėjimas, žygiai po miškus, ragų ieškojimas, grybavimas, žvejyba, vėžiavimas, vandens mėginių ėmimas ir tyrimas, lauko augalų džiovinimas ar laukinių augalų arbatos ruošimas, saugus elgesys ant ledo, šiukšlynų tvarkymas, laukinių gyvūnų pėdų atpažinimas, saulės, vėjo elektrinių lankymas, gamyklų gamybos proceso stebėjimas, ūkių lankymas ir t. t.
Praktinius užsiėmimus galima vykdyti ir specializuotų vasaros stovyklų metu. Stebėti, tirti, pažinti gamtą turėtų būti ne tik įdomu, bet ir smagu. Gamtos pažinimas galimas ir mokyklos ar miestelio teritorijoje įkuriant viešus sodus ar daržus. Puiki praktika vaikams ir džiaugsmas vietos bendruomenėms.
Gamtos teršimas vyksta dėl žmogaus kaltės, todėl privalomos klimato kaitos pamokos nuo 2019 m. įvestos Italijos mokyklose. Pirmieji pasaulyje nebūsime, tačiau galime pasekti geru pavyzdžiu.
Privalomos aplinkosaugos pamokos turėtų suteikti pakankamai žinių, leidžiančių suprasti, ką daryti arba ko nedaryti, kad apsaugotume gamtą. Galiausiai, gavę pakankamai žinių ir suvokimą apie sveiką aplinką, būsimieji verslininkai aplinkosauginiu požiūriu bus atsakingi: diegs naujas, gamtai draugiškas technologijas, naudos atsinaujinančią energiją ir neterš gamtos.
Linas Jonauskas yra aplinkosaugininkas, LSDP kandidatas į Seimą
