Nuostatos, kurioms pirminiame balsavime pritarė ir tolesniems svarstymams kelią atvėrė 50 parlamentarų, – nesudėtingos: pažymima, kad piliečiai turėtų atiduoti balsą internetu Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) tinklalapyje likus ne daugiau kaip 144 valandoms ir baigiama likus ne mažiau kaip 79 valandoms iki balsavimo rinkimų dieną pradžios. Priduriama, kad balsavimo metu draudžiama daryti poveikį rinkėjui ir paliekama galimybė VRK atšaukti internetinį balsavimą, jei nustatomi šiurkštūs pažeidimai.
Paprastai tariant, Lietuvai siūloma iškart šokti į aukščiausią elektroninio balsavimo pakopą – balsų atidavimą internetu per atstumą. Pirmosios dvi pakopos – elektroninis biuletenių nuskaitymas ir balsavimo mašinos rinkimų apygardose – yra gana ilgą laiką naudojamos kai kuriose šalyse, tokiose kaip JAV, Belgija ar Prancūzija. Tačiau internetinė prieiga vis dar yra tabu kone visur, išskyrus nacionalinius rinkimus tokiu būdu organizuojančioje Estijoje, tad Lietuva demonstruoja nemenkas ambicijas sekti Baltijos sesės pavyzdžiu.
Lietuvai siūloma iškart šokti į aukščiausią elektroninio balsavimo pakopą – balsų atidavimą internetu per atstumą.
Nepaisant to, yra rimtų priežasčių manyti, kad esamų pasiūlymų realizacija būtų pernelyg sudėtinga, o galima nauda – neatsverianti kaštų.
Ir ne tik todėl, kad Estija, kurioje daugelis piliečių jau nuo 2002 metų turi elektronines identifikavimo korteles su mikroschemomis, o valdžia elektroninėje erdvėje sėkmingai teikia apie 600 paslaugų piliečiams ir 2,4 tūkst. verslo subjektams, pagrįstai laikoma viena pažangiausių skaitmeninių valstybių pasaulyje.
Rinkimai iškrenta iš tradicinių paslaugų spektro dėl savo specifiškumo, todėl turi būti analizuojama atsižvelgiant į daugiau kriterijų nei vien greitis bei patogumas. O būtent tai yra įvardijama kaip pagrindiniai elektroninio balsavimo privalumai – piliečiams sudaroma galimybė dalyvauti demokratiniame procese neišeinant iš namų arba nesibaiminant pernelyg nutolti nuo rinkiminių apylinkių, taip kartu galimai skatinant didesnį jaunimo įsitraukimą.
Žvelgiant į Estijos atvejį, verta apžvelgti tiek elektroninio balsavimo internetu naudą, tiek kaštus.
Rinkėjų aktyvumo augimas
Rezultatai Estijoje rodo, kad balsuojančiųjų internetu skaičius auga: jei 2005 metais pirmuose savivaldos rinkimuose internetiniai balsuotojai tesudarė apie 2 proc., tai šių metų Europos parlamento balsavime I–voting sistema pasinaudojo jau 31 proc. estų. Be to, statistiškai rinkėjų skaičius tarsi ir augo – pavyzdžiui, parlamento rinkimuose 2007 metais aktyvumas siekė 61,9 proc., o po ketverių metų – 63,5 proc.
Tačiau galima matyti ir priešingas tendencijas – trečdaliui estų pasinaudojant internetinio balsavimo galimybe 2014 metais, bendras Europos parlamento rinkimų aktyvumas lyginant su 2009 metais krito daugiau nei 7 proc. (nuo beveik 44 proc. iki 36,5 proc.).
Estijos parlamento Rinkimų departamento atstovas Priitas Vinkelis pripažįsta, kad „elektroninio balsavimo įtaka aktyvumui yra pozityvi, bet siekia tik 3–4 proc.“
Tai įrodo akademikų teiginį, jog yra pernelyg daug aktyvumą sąlygojančių faktorių (pvz., konkrečių rinkimų svarba, esama ar nesama intriga dėl rezultato, kandidatai ir pan.), todėl negalima vertinti tik per internetinio balsavimo prizmę.
Apklausos tarsi ir rodo, kad 10–15 proc. internetinių rinkėjų galimai nebūtų balsavę apylinkėse, bet labiau sofistikuoti tyrimai, atsižvelgiantys į substitucijos efektą, tokią prielaidą atmeta. Net Estijos parlamento Rinkimų departamento atstovas Priitas Vinkelis pripažįsta, kad „elektroninio balsavimo įtaka aktyvumui yra pozityvi, bet siekia tik 3–4 proc.“
Ginčytinas teiginys ir dėl didesnio jaunimo įsitraukimo: Estijoje internetu balsuojančių žmonių nedaugėja, o Norvegijoje, kuri atliko elektroninio balsavimo bandymus, ši prielaida nepasitvirtino. Kitaip tariant, vien galimybė pigiau ir greičiau balsuoti nebūtinai yra pakankama sąlyga aktyvumo augimui – skeptikų atsisakymo balsuoti priežastys gali būti susijusios su nepasitikėjimu kandidatais ar nepasitenkinimu siūlomomis alternatyvomis. Todėl vis dar įtikinamesnis teiginys, jog aktyvumo problemą, ypač jaunimo tarpe, efektyviau sprendžia ugdymas bei pilietinio sąmoningumo skatinimas.
Saugumas
Pagrindinė elektroniniam balsavimui tenkanti kritika yra susijusi su kylančiomis grėsmėmis rinkėjo tapatybės ir balsavimo slaptumui, kurio dabartinės sistemos iki galo neužtikrina.
Šių metų pavasarį paskelbtas nepriklausomas Mičigano universiteto ir „Open Rights Group“ ekspertų tyrimas rodo, kad Estijos sistema „yra pasenusi, pažeidžiama, ir turi didelių spragų“, todėl, anot išvados, jai apskritai neturėtų būti leista funkcionuoti.
Tyrimas buvo atliktas perkeliant Estijoje naudojamą elektroninę sistemą į laboratoriją ir testuojama imituojant aukšto lygio pavienių programišių bei priešiškų valstybių atakas. Skelbiama, kad saugumo priemonės neatlaikė: nebuvo užtikrinama, kad atkeliaujantys balsai nebus suklastoti kenkėjiškų programų, įsiskverbusių į rinkėjo asmeninį kompiuterį.
Paprastai tariant, dabartinė sistema pasikliauna, kad piliečių įrenginiai yra deramai apsaugoti ir netampa fiktyvų balsavimą atliekančių virusų taikiniais. Be to, programinė įranga, turinti skaičiuoti rezultatus, pašalinių priemonių dėka buvo paveiki rezultatų falsifikavimui. Didžiausia bėda tai, jog šie esminiai netikslumai nebūtinai reikš sistemos „nulūžimą“ – klastojimas gali įvykti rinkėjams ir pareigūnams to nefiksuojant.
Stanfordo universiteto profesorius Davidas Dillas prieštarauja teigiantiems, jog globaliame pasaulyje vykstant gausybei finansinių operacijų analogiškai galėtų vykti ir rinkimai.
Nėra kaip įrodyti, jog internetu atiduotas balsas užskaitytas ir nebuvo pakeistas – juk milijonai kompiuterių šiandien yra užvaldyti kenkėjiškų programų, – teigia D.Dillas.
„Šiuo metu yra beveik neįmanoma elektroninio balsavimo paversti saugiu – tą įrodo gausybės programuotojų tyrimai. Palyginkime tai su bankiniu pervedimu: iškilus problemai yra nesunku susekti bei gauti pranešimą, kad pinigai nukeliavo ne į tą sąskaitą.
Jei kažkas įsilaužia į jūsų banko sąskaitą, tą bent jau galite tiksliai sužinoti. Balsuojant to nėra, nes procesas, siekiant apsaugoti privatumą, – slaptas. Jei būtų sudaroma galimybė per trečiuosius asmenis pasitikrinti savo balsavimą, kiltų bėdos dėl balsų pardavimo ir spaudimo verčiant rinktis vieną ar kitą kandidatą. Tad nėra kaip įrodyti, jog internetu atiduotas balsas užskaitytas ir nebuvo pakeistas – juk milijonai kompiuterių šiandien yra užvaldyti kenkėjiškų programų“, – teigia D.Dillas.
Metaforiškai problema apibūdinama taip: jei asmuo, skrisdamas lėktuvu, tikrai sužinos, ar jam pavyko saugiai nusileisti, tai elektroninėje erdvėje išsiųsto balso kontrolė išsprūsta iš rinkų. Kitaip tariant, neaišku, kiek galimai neteisėtų balsų buvo įskaičiuota, kiek balsų apskritai nepasiekė adresato dėl procesinių trikdžių. Juo labiau kad, anot Davido Emmo iš „Kaspersky“, nusikaltimai finansų rinkoje didžiausius nuostolius padaro aukai, o abejotini rinkimai grasina pakirsti pasitikėjimą visos valstybės politine sistema.
Būtent saugumo dilemos buvo viena pagrindinių priežasčių, dėl kurios Norvegija, 2011–2013 metais vykdžiusi intensyvius internetinio balsavimo pritaikomumo tyrimus, nusprendė juos nutraukti.
Pripažinta, kad nėra sutarimo dėl demokratinio proceso skaidrumo užtikrinimo, be to, eksperimentai nepatvirtino tezių apie augsiantį populiarumą – sudarius sąlygas elektroniniu būdu balsuoti 250 tūkstančių gyventojų, tuo pasinaudojo tik 38 proc. Nėra priežasčių manyti, kad artimiausiu metu esminiai sprendimai bus priimti ir kituose internetiniu balsavimu besidomėjusiose šalyse, tokiose kaip Didžioji Britanija ar Nyderlandai – pastaroji, matyt, dar mena problemas, kilusias su elektroninėmis balsavimo mašinomis rinkimų apylinkėse.
Internetinio balsavimo ateitis
Norint išvengti šių problemų, būtina sukurti tokią sistemą, kurios saugumo, teisingumo bei anonomiškumo užtikrinimo lygis atitiktų tai, ką aptinkame netobuluose, tačiau iki šiol efektyviausiose įprastose rinkimų apylinkėse.
Nepaisant skirtingų pozicijų, daugelis ekspertų sutinka, kad dabar internetinis balsavimas yra problemiškas. Tai gali pasikeisti jau po kelerių metų: 2013 metų pabaigoje JAV pradėtas didžiulio masto pusantrų metų tyrimas, kurio metu 25 iškiliausi elektroninio saugumo ekspertai ir programuotojai iš tokių kompanijų kaip „Microsoft“ ir geriausių planetos universitetų ieškos atsakymo, ar internetinis balsavimas gali tapti saugia realybe.
Jam vadovaujantis Josephas Kiniry teigia, kad „techniškai internetinio balsavimo sistemą sukurti įmanoma. Bet turime tik hipotezę, kad tai gali tapti paprastai prieinamu, plačiai naudojamu, kaštų prasme efektyviu ir saugiu instrumentu. Po kurio laiko matysime, ar daugiau nei dvi dešimtys iškiliausių protų tai laiko realiai įgyvendinamu tikslu, ar ne, o gal aiškaus atsakymo apskritai nesuformuluosime.“
Naudą – potencialų rinkėjų aktyvumo augimą, balsavimo kaštų mažinimą, palankesnių sąlygų demokratiniam procesui sudarymą – kol kas nusveria kaštai – esminės saugumo rizikos, kurios gali pakenkti ne tik piliečiams, bet ir visai politinei sistemai.
Nemažai daliai išdėstytų skeptiškų argumentų galima rasti ir daugiau ar mažiau įtikinamų kontrinterpretacijų, tačiau kylančios diskusijos savaip atsako į klausimą, kodėl Estija iki šiol yra beveik vienintelė pasaulio valstybė, įdiegusi internetinį balsavimą nacionaliniu mastu visuose rinkimuose.
Vyrauja konsensusas, jog naudą – potencialų rinkėjų aktyvumo augimą, balsavimo kaštų mažinimą, palankesnių sąlygų demokratiniam procesui sudarymą – kol kas nusveria kaštai – esminės saugumo rizikos, kurios gali pakenkti ne tik piliečiams, bet ir visai politinei sistemai.
Tikėtina, kad vidutiniu laikotarpiu bus pasiekta pažanga ir suformuotos bent jau gairės saugiai internetinio balsavimo sistemai – daug vilčių siejama su tekste minėtu tyrimu. Visgi šie nuogąstavimai, o kartu Lietuvos specifika – gerokai mažesnė nei estų pažanga skaitmenizacijos srityje, geografinė lokacija šalia kibernetines atakas vykdančios didžiosios kaimynės, tik dabar Seime kylančios iniciatyvos sukurti bazinius kibernetinio saugumo strategijos pamatus – verčia abejoti ambicingais siekiais per trumpą laiką paversti Lietuvą pavyzdine internetinio balsavimo šalimi.
Optimizmo nesuteikia ir bandymai įgyvendinti kuklesnius tikslus elektroninėje erdvėje – pavyzdžiui, išleidus 16 milijonų litų nepavyko sukurti efektyvios gyventojų įspėjimo per mobiliuosius telefonus sistemos.
Kitų šalių praktika rodo, kad tokie rinkiminės sistemos pokyčiai reikalauja nuoseklaus, kelis metus, kaip Norvegijoje, trunkančio pasirengimo, kuris gali baigtis ir tuo, kad idėjos apskritai bus atsisakoma. Nepanašu, kad esami pasiūlymai Seime yra pasiekę bent panašų apmąstymų ir analizės lygį, nes be užuolankų siūloma internetinį balsavimą paversti praktika visuose rinkimuose nepateikiant atsakymų į iškeltus dileminius klausimus.
Lietuva efektyviausiai judės pažangos keliu tuo atveju, jei sieks ne Vasiukus primenančių tikslų, o laipsniškai mokysis iš svetimų klaidų bei įdiegs geriausias praktikas.
Pavyzdžiui, internetinio balsavimo atveju judėjimas į priekį galėtų vykti pritaikant bandomąsias sistemas keliose regionuose ar miestuose – apie tokią galimybę yra užsiminęs ir politologas dr. Mažvydas Jastramskis. Kurį laiką truksianti lokali analizė ne tik nupieštų tikslesnį Lietuvos pajėgumų ir problemų paveikslą, bet ir leistų tapti patirtį įgavusia tarptautinių diskusijų apie internetinio balsavimo ateitį dalyve.
Linas Kojala yra Rytų Europos studijų centro analitikas
