Per tuos metus opozicija parengė ir pateikė bent tuziną sistemą keičiančių įstatymų projektų, daugelis jų buvo atmesti dar pirmose pateikimo stadijose. Būtent todėl du kartus kreipėmės į Konstitucinį teismą ir šių metų pradžioje šis pateikė savo išaiškinimą, palankų kaupiantiesiems, kurį Vyriausybė privalo vykdyti.
Ir kas įvyko tada? Nieko. Nei per dvejus metus nei šiemet niekas, absoliučiai niekas nepasikeitė! Jokių pokyčių iki šiol: žmonės ir toliau įtraukiami automatiniu būdu, nėra jokių būdų kaip išeiti iš sistemos, sustabdyti įmokas galima tik 12 mėnesių per visą kaupimo laikotarpį, o sulaukęs pensijos amžiaus privalėsi viską versti anuitetu jeigu būsi sukaupęs daugiau negu 5403 Eur.
Reaguoti į gyventojų nerimą ir klausimus stengėsi ne tik opozicija – kai kurie valdantieji Seimo nariai patys paruošė įstatymų pakeitimus, tačiau visos iniciatyvos paskandintos Seimo stalčiuose.
Vyriausybė teikė neigiamas išvadas visiems opozicijos projektams, kurie per valdančiųjų neapsižiūrėjimą peršoko pateikimo stadiją, Socialinės apsaugos ir darbo ministro komanda per šiuos dvejus metus bent 3 kartus pristatė savo siūlymus, nepaliaujamai žadėjo, kad po Konstitucinio teismo išaiškinimo įteisins būtinus pakeitimus, visi dalyvavo įvairiausiose laidose, darė spaudos konferencijas, gynė savo pozicijas, rašė socialiniuose tinkluose, diskutavo, ir kalbėjo, kalbėjo, kalbėjo...
Tiek žodžių, o jokių pokyčių! Klausimas tik, kiek dar žiniasklaida visiškai nekritiškai transliuos vis naujus ministerijos siūlymus, kai per dvejus metus nei vienas jų net nepasiekė Seimo salės?
Pastarąją savaitę naujasis ministras vėl pristatė savo siūlymus. Jie kaip ir pirmieji, yra palyginus kosmetiniai, iš esmės nesprendžiantys didžiųjų sistemos ydų, kurios praėjus penkeriems metams nuo reformos, aiškiai matosi. Siūlymai pristatyti likus ne daugiau kaip dviem mėnesiams iki Seimo rinkimų, o kartu paskleistas turbūt sąžiningiausias dvejus metus visuomenę už nosies vedžiojusios Vyriausybės nario pasisakymas, jog „neatmetama, kad pasitraukimo iš antros pakopos pensijų kaupimo kriterijai bus nustatyti jau naujos valdžios šių metų pabaigoje arba kitąmet“.
Štai taip. Nieko nebus. Be jokios atsakomybės.
Trumpai apie II pensijų pakopos sistemos raidą
Antra pensijų pakopa turi neilgą, bet labai vingiuotą istoriją mūsų šalyje. Svarbu pabrėžti, kad iki 2019 m. konservatorių ir socialdemokratų sukurta ir tobulinta sistema veikė taip, kad visi joje dalyvaujantys ar nedalyvaujantys, gal išskyrus tik fondų valdytojus, pralaimėdavo:
- senatvės pensininkai gavo mažesnes pensijas, nes dalį iš Sodros įmokų atiduodavo fondams;
- kaupiantieji fonduose sukaupė mažiau negu prarado Sodroje, nes sodrinės pensijos kilo kur kas sparčiau nei fondų grąža;
- Sodros ir II pakopos pensijos buvo supriešintos;
- nekaupiantieji dalį savo mokesčių tiesiog atiduodavo sistemai, kurioje nedalyvauja.
Taigi sistema dirbo ant tuščių, netgi neigiamų apsukų.
2019 metais, man einant Socialinės apsaugos ir darbo ministro pareigas, sistemą pavyko pastatyti ant visiškai kitokių bėgių:
- nebekaupiama dabartinių senjorų sąskaita, „bankrutuojanti“ Sodra pertvarkyta į stipriausią finansinį fondą valstybėje. Būtent tai pastaruosius 5 metus leidžia pakankama sparčiai (galima būtų ir sparčiau!) didinti pensijas;
- maksimaliai sumažinti fondų administraciniai kaštai;
- įvesti gyvenimo ciklai, žmonėms nebereikia patiems spręsti dėl investavimo rizikų;
- valstybės biudžeto paskata – 1,5% nuo vidutinio darbo užmokesčio – priklauso visiems, o ne tik turtingesniųjų „grietinėlei“, kaip buvo iki tol;
- ir, taip, įvedėme pusiau automatinio įtraukimo sistemą, kuri šiuo metu kelia daug įtampos visuomenėje. Neaiškinsiu priežasčių ir argumentų, tiesiog pasakysiu, kad akivaizdu, kad ji supriešino visuomenę su sistema ir reikia greitų sprendimų tai ištaisyti.
Ką konkrečiai reikia taisyti ir dar keletas svarbių dalykų, kuriuos, aš kaip vienas iš dabartinės sistemos architektų, matau ir apie ką garsiai kalbu jau dvejus metus?
Ką iš tiesų būtina padaryti?
Pirmiausia, išspręsti klausimą dėl pasitraukimo iš sistemos galimybės. Priminsiu, kad nuo pat 2004 metų iš sistemos niekada nebuvo leidžiama išeiti, išskyrus tuos atvejus, kai būdavo keičiamos sistemos taisyklės, daroma jos reforma.
Antroji pensijų sistemos pakopa gali egzistuoti ir joje galime sukaupti rimtas sumas tik tuo atveju, jei žmonės pasitikės sistema.
Džiugu, kad mano kolegės demokratės Laimos Nagienės iniciatyva Konstitucinis teismas aiškiai pabrėžė, kad valstybė privalo sudaryti sąlygas išeiti iš pensijų kaupimo sistemos tais atvejais, kai dalyvavimas joje nebeturi prasmės. Visi suprantame, kad tai itin subjektyvūs dalykai, kuriuos Seimui bus labai sunku apibrėžti. Kartu su Laima Nagiene bei frakcijos kolegomis esame pateikę kur kas platesnį savanoriško išėjimo iš sistemos priežasčių sąrašą negu siūlo ministerija, jis ne kartą buvo pateiktas viešai, tad čia jo nepristatinėsiu.
Dar daugiau, mes siūlome sudaryti galimybę visiems dalyvaujantiems, nepriklausomai nuo priežasčių, pasitraukti iš kaupimo sumokėjus 15% GPM mokestį nuo sukaupto turto. Kodėl mokestis? Nes į kiekvieno kaupiančiojo turtą įmokos buvo mokamos ne tik nuo mūsų pajamų, bet ir iš valstybė biudžeto. Ką jau kalbėti apie pajamas gaunamas iš investicinės grąžos.
Antra, privalome sutvarkyti automatinį įtraukimą. Vieną kartą žmogui atsisakius, nebereikia jo klausti antrą kartą, o po to vėl įtraukinėti kaip kad šiuo metu siūlo ministerija. Tai liktų tik kaip paskata jaunimui pasvarstyti apie savo ateitį ir kaupimo galimybes, kurias siūlo sistema bei valstybė.
Trečia, kaupiantiems turime sudaryti kur kas lankstesnes sąlygas sustabdyti kas mėnesį mokamas įmokas, nes žmonių situacijos dažnai yra sudėtingesnės bei peržengiančios 12 mėnesių, kaip yra dabar, ar 24 mėnesių, kaip siūlo ministerija, ribas. Mes siūlome, kad kaupiantieji galėtų neribotą kiekį kartų kas 12 mėn. pratęsti tokį įmokų stabdymą. Tai reikštų, kad bent kartą per metus žmogus sau galėtų užduoti klausimą – ar neverta grįžti prie intensyvesnio kaupimo, ypač kai kas mėnesį prie jo prisideda ir valstybė?
Ketvirta, būtina apriboti netiesiogines fondų išskaitas iš dalyvių turto. Skirtingai nuo fondų administravimo išlaidų (0,5%), jos nėra reglamentuotos, dėl to fondai turi galimybę piktnaudžiauti kaupiančiųjų sąskaita. Mes siūlome iki 0,2% grynųjų aktyvų ir iki 0,1% turto išsaugojimo fonde.
Penkta, dabartinė išmokų (anuitetų) sistema yra labai sudėtinga ir ją reikia maksimaliai paprastinti, nes kuo sudėtingiau, tuo lengviau manipuliuoti žmogaus pinigais. Iš keturių dabar egzistuojančių galimybių, siūlome atsisakyti periodinių išmokų ir atidėtų anuitetų.
Šešta, leiskime žmonėms, sulaukusiems pensinio amžiaus pasiimti visus pinigus, jeigu šie nesudaro reikšmingos dalies lyginant su jo sodrine pensija. Meskime iš įstatymo tuos 5403 Eur ar 10806 Eur, kuriuos siūlo valdantieji, nes konkreti sukaupta suma nepasako nieko, jeigu jos nelyginame su sodrine pensija. Mes siūlome leisti pasiimti visus pinigus, jeigu paskaičiuotas anuitetas nesudarys 10% žmogui paskaičiuotos senatvės pensijos.
Gaunantiems 400 Eur pensiją tai sudarytų apie 8,9 tūkst. Eur, 600 Eur – 13,5 tūkst. Eur, o 1000 Eur – 22,7 tūkst. Eur. Štai kiek turime sukaupti, kad tai taptų bent kiek reikšmingu priedu prie sodrinės pensijos. Ir kol tiek nėra sukaupta, nevarginkime kaupiančiųjų su bereikšmiais anuitetais.
Kaip ir minėjau ankščiau, antroji pensijų sistemos pakopa gali egzistuoti ir joje galime sukaupti rimtas sumas tik tuo atveju, jei žmonės pasitikės sistema, jos atžvilgiu jausis oriai, supras logiką, kas ir kodėl yra daroma bei matys prasmę patiems kaupti bei kaupti kur kas daugiau negu dabar.
Dvejus metus vykstantis vedžiojimas už nosies tik sustiprina įspūdį, kad kažkas šioje sistemoje yra negerai, o valdantieji arba neturi kompetencijos, arba elementariai patys yra valdomi įtakingų fondų.
Kaip gerai ministras pranašavo, tai pasikeis po rinkimų, nes tikimės, kad ateis tie, kurie turi ir kompetenciją, ir politinę valią.
