Tokie veiksmai nelieka be politinio atsako - institucijos jungia įvairiausius saugiklius siekdamos apsaugoti savo rinkas, o tuo pačiu persvarsto strategijas, kaip sustiprinti kitus rinkos dalyvius. Konkurencijos taisyklės gali reikšmingai nulemti kompanijų ateitį ne tik Europiniu lygiu, bet ir pas mus Lietuvoje, tik ar mes žinome ko siekiame?
Besitraukianti iš valdžios Vokietijos kanclerė Angela Merkel, panašu, dar turi nebaigtų darbų Europos politikos scenoje. Ji garsiai prakalbo, kad eurobiurokratai su savo požiūriu stabdo verslo galimybes sustiprėti ir solidžiai konkuruoti pasaulinėje arenoje. Ir ji yra teisi, jei pažiūrėsime į technologijų kompanijų sąrašą, pamatysime daug mums pažįstamų ženklų, tačiau jie užgimę toli nuo senojo žemyno ir dažniausiai atstovauja JAV ar Kinijai. Bloomberg.com cituoja A.Merkel pateiktą labai taiklų pavyzdį - Kinija ir JAV turi po kelis reikšmingus telekomunikacijų rinkos žaidėjus, o štai Europoje tokių apie 20, tačiau jie per maži reikšmingesnei įtakai.
Pagal globaldata.com sudarytą didžiausią rinkos kapitalizaciją turinčių technologijų kompanijų sąrašą, pirmajame dešimtuke Europos atstovų visai nėra. Tokia situacija verčia suklusti ES nares, nes rinka sukurta bendra, bet joje taisyklės trukdo gimti lyderiams, kurie užimtų pasaulines pozicijas, dar daugiau, savoje „žaidimų aikštelėje" tenka tramdyti Facebook, Alphabet ir kitas kompanijas, kurios naudojasi susiskaldymu tarp šalių ir nevienodomis mokesčių taisyklėmis bei išvengia reikšmingesnės mokesčių naštos.
Atrodo, Lietuva čia gali tik stebėti didžiųjų pasistumdymus ir tikėtis, kad gal iš viso šito pavyks sulaukti kokios netikėtos dovanos. Tačiau į šį klausimą siūlyčiau pasižiūrėti kiek kitu kampu - technologijų sektoriuje lyderiais tapti bus sunku, bet yra kitų sričių, kurioms būtų naudinga konkurencijos taisyklių peržiūra, o svarbiausia - požiūris, kad reikia turėti kompanijas, kurios pagal savo dydžius galėtų konkuruoti kitų šalių rinkose.
Premjeras, užsimojęs tvirtai mažinti kainas, iš rankovės ištraukė vaučerių planą. Nesiruošiu jo nei girti, nei peikti, ateitis parodys, ar jis turės bent kiek reikšmingesnę įtaką (greičiausiai ne), bet siūlau pažiūrėti į mūsų maisto pramonę ir pasvarstyti, ar tikrai su ja esame pajėgus sumažinti maisto kainas? Lietuvos mastu reikšmingesnės maisto pramonės įmonės yra nykštukai europiniame kontekste, pajėgūs savo kūrybingumu užimti nišinės produkcijos vietą, tačiau jos neturi jokių šansų rimtai konkuruoti su maisto pramonės gigantais, ypač svetur.
Prognozės gali būti labai liūdnos. Jei mes spausime prekybininkus mažinti kainas, jie pasirinks lenkų, vokiečių ar dar kitos šalies gamintojus, kurie dėl masto galės pasiūlyti žymiai geresnes kainas, o tada visi stebėsimės, kodėl nyksta nacionalinis verslas. Gal visi ir nebankrutuos, gal jie tiesiog taps multinacionalinių kompanijų mažomis dalelėmis, bet ar mes to siekiam? Ar norime, kad ir mūsų žmonių rankomis uždirbti pinigai pelno forma iškeliautų svetur?
Valdžia dažnai nepasitiki vietinio verslo atstovų siūlymais ir mintimis, bet gal šį kartą, matant ir Vokietijos kanclerės veiksmus, ir net galint sulaukti jos palaikymo, jei prireiktų pakeisti kokią direktyvą ar reglamentą, galime pasirūpinti mūsų nacionaliniu verslu, patobulinti teisės aktus ir leisti jiems drąsiau jungtis ir stiprėti bei konkuruoti su kitų šalių kompanijomis. O čia reikia pakeisti pirmiausia požiūrį, kad besijungiančios kompanijos, nors ir mažindamos konkurenciją vietoje, gali užsitikrinti galimybę konkuruoti svetur ir uždirbti.
Ar tai paveiks nacionalines kainas? Manau, kad ilgesniu laikotarpiu paveiks. Pirmiausia, nacionalinės rinkos prarasti niekas nenori, o konkurencija iš užsienio tik didės, tai spaus kainas žemyn, tuo pačiu apsijungusios įmonės galės dėl savo dydžio produkciją siūlyti pigiau nei esant fragmentuotai gamybai. Ir, svarbiausia, mums tai suteiktų didesnes galimybes išsaugoti nacionalinį verslą savo piliečių rankose.
Linas Sesickas yra Investuotojų teisių gynimo asociacijos valdybos pirmininkas.
