Tačiau ar vėl mėginsime išrasti dviratį, užuot važiavę kitų patikrintais keliais? Itin išvystytas finansines paslaugas turinčioje Jungtinėje Karalystėje nuo šių metų pradžios įsigaliojo nauji reikalavimai vartojimo kreditų teikėjams. Už vartojimo kreditų sektorių atsakinga Finansinio elgesio tarnyba (Financial Conduct Authority – (FCA)) nustatė palūkanų ribą – 0,8 proc. per dieną ir apribojo maksimalią sumą, kurią vartotojas privalo grąžinti – kredito kaina negali viršyti paskolos sumos.
FCA pabrėžė, kad pasiektas balansas tarp vartotojų ir paslaugų teikėjų interesų. Žemesnė palūkanų riba paskatintų šešėlinę rinką, o didesnė neužtikrintų vartotojų apsaugos.
Estijoje pasiūlyta apriboti vartojimo kreditų palūkanas iki trijų vidutinių vartojimo paskolų palūkanų dydžio, kurį kas pusmetį nustato Estijos bankas – dabar tai būtų 101,5 proc. Estijos Vyriausybė pareiškė, kad sutarties dalyviams turi būti palikta teisė susitarti dėl kainos ir sandorio, ir šis principas privalo galioti ir smulkiųjų vartojimo kreditų sektoriui.
Šalys supranta, jog reikia siekti balanso tarp vartotojų teisių ir verslo interesų, o konkurencinga rinka yra iš esmės vienintelis ir geriausias kainą nustatantis elementas.
Abiem atvejais pasiūlyti apribojimai yra lankstesni ir ne tokie kokie griežti kaip Lietuvoje galiojantys šiuo metu. Bet svarbiausia, kad šalys supranta, jog reikia siekti balanso tarp vartotojų teisių ir verslo interesų, o konkurencinga rinka yra iš esmės vienintelis ir geriausias kainą nustatantis elementas.
Nepagrįstai reguliuojama kaina priverčia sąžiningą verslą pasitraukti iš rinkos, jeigu neatsiperka sąnaudos ir rizika, arba ieškoti „skylių“, kaip patenkinti paslaugos paklausą, kuri iš esmės nesumažėja. Nepatenkinama paklausa atveria galimybes nereguliuojamam, iš esmės – šešėliniam, verslui.
Abu sprendimai žalingi – sumažėjus konkurencijai vartotojai turi mažesnį pasirinkimą, o apginti vartotojo teises nereguliuojamoje rinkoje galimybių lieka mažai.
Lietuvoje jau dabar galioja vieni griežčiausių reikalavimų kreditų davėjams Europos Sąjungoje – iki 200 proc. apribota bendroji vartojimo kredito kainos metinė norma (BVKKMN), nustatyti maksimalūs delspinigiai, taikomi Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatai, pagal kuriuos asmens įmokos kreditui dengti negali viršyti 40 proc. pajamų.
Kadangi šis klausimas keliamas vėl, akivaizdu, kad reguliavimo instrumentai davė ne tokį efektą, kokio tikėtasi. Kreditavimo poreikis nesumažėjo, bet statistika rodo, kad gyventojai dabar ima didesnius kreditus ilgesniam laikotarpiui, nes taip sandoris atitinka įstatymo raidę.
Lietuvoje jau dabar galioja vieni griežčiausių reikalavimų kreditų davėjams Europos Sąjungoje.
Klausimas, ar tai geriau vartotojams – jie skolinasi daugiau pinigų, kurių jiems nereikia, ir už tai sumoka daugiau palūkanų. Antra, atsirado verslų, kurie kreditavimo paslaugas ėmė siūlyti apeidami įstatymus.
Naujausias pavyzdys – įstatymiškai nereglamentuotos asmeninio P2P skolinimo platformos. Reguliuotojai turi užtikrinti vartotojų teises ir sukurti adekvačias sąlygas verslui. Subalansuoti šiuos interesus yra svarbiausias uždavinys.
Pirmiausia reikėtų atsisakyti siauro ir neigiamą įtaką tiek vartotojų, tiek verslo interesams darančio BVKKMN ribojimo. Ypač smulkiausiems kreditams, kurių sąnaudos teikėjams yra didžiausios. Dėl ribojimų kyla grėsmė mažų sumų skolinimui, o Lietuvos banko statistika rodo, kad vidutinis smulkiojo kredito dydis yra apie 100 eurų.
Lietuva į savo teisę privalėjo perkelti Europos Komisijos direktyvą 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių įgyvendinimo, kurioje nurodyta, jog direktyva taikoma sumoms nuo 200 iki 75 tūkst. eurų. Tačiau likome viena iš nedaugelio Europos Sąjungos valstybių, kurioje BVKKMN taikomas be jokių išlygų sumoms ir terminui.
BVKKMN rodiklio, panašiai skaičiuojamo visoje ES, paskirtis – ne riboti, o sukurti galimybę vartotojams palyginti skirtingų paslaugų teikėjų produktus, taikant vienodą skaičiavimo metodiką. Sekant geriausios praktikos pavyzdžiais reikėtų aiškiai apibrėžti priežiūros institucijos kompetencijas nustatant adekvačią ir proporcingą rinkos reguliavimo, administravimo ir kontrolės tvarką.
Reguliuotojas turėtų nedelsiant reaguoti į pokyčius rinkoje, kaip antai atsirandančias naujus finansinius produktus ir paslaugas ir siūlyti jiems adekvatų ir rinkos neiškreipiantį reguliavimą. Prieš priimant tokius sprendimus Europoje įprasta konsultuotis su verslu, apie galimybes ir perspektyvas, o ne jį naikinti.
Reikėtų nustatyti, kad kreditus turėtų teisę teikti finansiškai stabilios ir patikimos bendrovės, kurios turi resursų ir atsakomybės investuoti į vartotojų teisių apsaugą, jų finansinį švietimą, savireguliacijos programas ir pačios kompetentingai teikti konsultacijas dėl reguliavimo poveikio rinkai.
Sekant daugelio Europos šalių pavyzdžiu, į Lietuvos teisę turėtų būti perkeltos svarbiausios Vartojimo kredito direktyvos nuostatos, kurios užtikrina, kad šalyse vartotojams pateikiama neklaidinanti informacija, užtikrinamos jų teisės tuo pačiu neapribojant verslo konkurencingumo.
Linas Sesickas yra advokatas, advokatų kontoros „GLIMSTEDT“ vadovaujantis partneris
