Kokie pajamų skirtumai turėtų būti?
Taip, pastaruoju metu Lietuvoje kainos kilo. Deja, ir kils, nepaisant politikų pažadų. O pajamų nelygybė buvo ir bus, tik ar mes ją visada teisingai suprantame?
Pirmiausia, turime pripažinti, kad pajamų nelygybė iki tam tikro lygio skatina ir palaiko inovacijas, padeda kurti darbo vietas, o nelygybės sumažėjimas dar nereiškia, kad padidės mažiausiai gaunančiųjų pajamos. Žinoma, mes nekalbame apie tokį nelygybės rodiklį, kurį šioje srityje yra pasiekusios „lyderės“ ir kuris iškreipia konkurenciją ir neigiamai veikia šalies vystymąsi.
Kur yra ta nelygybės riba, kuri jau turi neigiamą poveikį, yra subtilus klausimas, ir atsakymas priklauso tiek nuo ekonomistų požiūrio, tiek nuo politinių pažiūrų. Tikėtis, kad politikai paliks šią temą vien ekonomikos teoretikams ir praktikams, būtų naivu, tad lieka viltis, kad bent priemonės reguliavimui bus pasirinktos adekvačios ir nepridarys daugiau žalos nei naudos.
Pirmosios šalys, kurios kyla mintyse apie tolygiausią pajamų pasiskirstymą yra Skandinavijos valstybės, tačiau viešai prieinami reitingai gali ir nustebinti. Mažiausia pajamų nelygybė 2015 metų duomenimis buvo Ukrainoje, o Baltarusija buvo viena pozicija aukščiau už Norvegiją (GINI indeksas, pagal Pasaulio banką). Vargu ar Ukrainos ir Baltarusijos ekonomikas mes norime laikyti pavyzdžiu sau, o jų gyvenimo kokybė tikrai nėra tai apie ką svajojame ir ką mums žada politikai.
Didesni mokesčiai nereiškia didesnių pajamų
Pirmiausia, apie ką prabylama kalbant apie pajamų nelygybės klausimo sprendimą, tai mokesčių keitimas ir didžiausias pajamas gaunančiųjų apmokestinimo kėlimas. Tarsi tai galėtų greitai išspręsti sudėtingą ir nuo daugelio veiksnių priklausančią problemą.
Su daugiausia uždirbančiųjų apmokestinimu turime būti atsargūs. Kaip rodo vis žiniasklaidoje sušmėžuojanti statistika, paprastai patys didžiausi atlyginimai nebūna mokami reguliariai, dažniau tai – su atlyginimu išmokami priedai.
Dažniausiai įmonės su aukščiausiais atlyginimų vidurkiais pasižymi mažu darbuotojų skaičiumi ir aukštais darbo našumo rodikliais. Iš viso to galima spręsti, kad žmonių skaičius, kurių mėnesinis atlyginimas yra 10 ar daugiau kartų didesnis nei vidutinis, yra palyginti nežymus. Jų reikšmingesnis apmokestinimas neturėtų esminės įtakos biudžetui, bet tikrai pablogintų šalies investicinį įvaizdį. O jei vis dėlto valdžia pasiryžtų tokiai avantiūrai – neišvengiamai nukentėtų besiformuojanti vidurinioji klasė.
Su daugiausia uždirbančiųjų apmokestinimu turime būti atsargūs.
Kiekvienos vyriausybės slapta svajonė yra surinkti kuo daugiau į iždą, o po to jį dalinti pagal savo sprendimus. Tačiau, kaip rodo praktika, valdžia yra ne pats geriausias dalintojas, aktualus to pavyzdys yra pedagogai, kurių atlyginimams buvo skirtos papildomos lėšos, tačiau kilęs nepasitenkinimas – didžiulis.
Turto apmokestinimą galima koreguoti
Tarptautinės institucijos ne kartą yra pažymėjusios, kad Lietuva turėtų labiau apmokestinti nekilnojamąjį turtą, toks apmokestinimas būna minimas ir kaip priemonė nelygybei mažinti.
Lietuvoje vyriausybės, nuolat matydamos šią pastabą, niekada nesiryžo esmingesniam apmokestinimui, ir tam yra logiškas paaiškinimas. Apmokestinus visus būstus, būtų paliesta ypač daug žmonių, kas greičiausia dar labiau padidintų nelygybę.
Brangaus būsto apmokestinimas jau yra įtvirtintas įstatymais, tačiau jis didelio efekto neduoda, tad tarifo pakėlimas vargu ar ką pakeistų. Kaip pažymi ir užsienio ekspertai, geriausias receptas čia būtų peržiūrėti, ar nekilnojamojo turto vertės, nuo kurių skaičiuojami mokesčiai, yra realios, ir peržiūrėti visas mokestines lengvatas bei jų tikslingumą.
Reikia išsilavinimo ir technologijų
Pasauliniu mastu pajamų nelygybę tiriantys mokslininkai taip pat pastebi, kad ji mažėtų, jei kiltų žmonių išsilavinimo lygis bei vyktų technologiniai pokyčiai, kurie didintų žemos kvalifikacijos darbuotojų produktyvumą. Tačiau tai ilgalaikis ir sistemiškumo reikalaujantis kelias.
Mokesčių didinimas dažnai atrodo kaip paprasčiausia priemonė, tačiau ji turi ir reikšmingus šalutinius poveikius, todėl politiškai būtų brandu įvertinti ir alternatyvas.
Išsilavinimo lygio kėlimas, technologiniai pokyčiai, kurie kelia produktyvumą, priešingai nei mokesčių didinimas, skatina investicijas. Tai, savo ruožtu, užtikrina ekonomikos augimą ir mažina ekonominį atsilikimą ir pajamų nelygybę lyginant su kitomis valstybėmis.
Naujausi Pasaulio žmogiškojo kapitalo indekso duomenys taip pat rodo, kad Lietuvai yra vietos pasitempti lyginant ne tik su Suomija ar Singapūru, bet ir su Latvija bei Estija.
Viliuosi, kad racionalus protas bus stipresnis nei rinkiminės karštinės ir kurdami Lietuvos žmonių gerovę politikai neįstrigs ties trumpalaikiais parodomaisiais veiksmais, bet į problemą pasižiūrės plačiau. Politinis susitelkimas ir aiški kryptis gali padaryti stebuklus pritraukiant investicijas, susigrąžinant išvykusius piliečius ir sukuriant gerai apmokamas darbo vietas.
Linas Sesickas yra Investuotojų teisių gynimo asociacijos pirmininkas.
