Tačiau akivaizdu, kad ne tik mokytojų finansavimas padeda siekti akademinių rezultatų (PISA duomenimis, estai ir suomiai pirmauja Europoje). Estija jau seniai pertvarkė pedagogų rengimą, ir, manau, tai viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl estams sekasi mokyti savo vaikus.
Pokyčių receptas
Visada žinojau, kad mokytojų rengimas turi keistis, dabar nebeabejoju ir tuo, kad Lietuvoje būtina pakelti mokytojų atlyginimus. Tiksliau, sudaryti sąlygas pedagogams, kurie stengiasi, užsidirbti daugiau. Sudaryti sąlygas ateiti mokyti patiems geriausiems, nes mūsų vaikai turi turėti pačius geriausius mokytojus.
Kaip padaryti, kad pokyčiai vyktų nuosekliai, logiškai, sistemiškai, pelnytai?
Turiu savo receptą, kaip aplenkti Suomiją ir Estiją:
- Pasitelkiame naujausias mokslo išvadas apie mokymą ir mokymąsi.
- Organizuojame visos dienos mokyklas – taip sumažiname vaikų ir šeimų stresą.
- Investuojame į mokymo(-si) aplinkas.
- Pertvarkome mokytojų rengimą, kuris turi atitikti realų mokyklos gyvenimą, tai yra: mokausi mokyti taip, kaip mokysiu.
- Didiname mokytojų atlyginimus.
- Mokytojų padėjėjai turi tapti vaiko padėjėjais ir jų turi būti tiek, kiek reikia.
- Skiriame didelį dėmesį atnaujinamoms programoms, nes dabar yra tinkamas laikas.
- Pagrindinių mokyklų 9-10 klasės mokinius mokome amato ir profesijos pradmenų.
Išvardintų punktų neįgyvendinsime per vienerius ar ketverius metus, bet yra labai daug smulkių detalių, kurios be didelių investicijų gali padėti pasiekti gerų pažangos rezultatų.
Maži dalykai sukuria bendrą skausmą
Apžvelkime keletą dalykų, kurie tarsi nematomi, bet jie sukuria bendrą švietimo sistemos skausmą.
Lietuvoje – aukštas pamokų nelankymo skaičius. Dabartinėje sistemoje nėra svertų, kaip priversti vaikus lankyti mokyklą bei tėvus tai užtikrinti.
Lietuvoje mokiniai dar vis parsineša namų darbų, nors pažangiose pasaulio šalyse jau sutarta, kad pamokų ruoša turi vykti mokykloje. Po pamokų vaikams būtinos sąlygos likti visos dienos mokykloje, kur jie paruošia visas pamokas, o vakare tėvai grįžta iš darbų, vaikai iš mokyklos ir šeima leidžia laiką kartu. Vaikai namuose mokosi kitų dalykų.
Lietuvoje mokiniai dar vis parsineša namų darbų, nors pažangiose pasaulio šalyse jau sutarta, kad pamokų ruoša turi vykti mokykloje.
Net nesusimąstome, kad namų darbai kuria atskirtį. Vaikai, kurie gerai moka matematiką arba kurių tėvai turi pinigų korepetitoriams, arba kurių tėvai patys geba paaiškinti sudėtingus matematikos uždavinius – laimi. Šių galimybių neturinčių vaikų rezultatai krenta, nes dažniausiai mokytojas neturi laiko mokyti tol, kol neliks mokymosi spragų. Taip perkeltas mokymosi krūvis į namus tampa dirgikliu ne tik vaikams, bet ir visai šeimai.
Vaikai jungia informaciją į bendrą vaizdą
Įrodyta, kad vaikas nesugeba sutelkti dėmesio į 7 skirtingus dėstomus dalykus per dieną. Tuo tarpu Lietuvoje toks pamokų tvarkaraštis – dar įprastas. Geriausia pasaulinė praktika siūlo vaikus mokyti koncentruotai, pavyzdžiui: iki pietų – matematika, po pietų – gimtoji kalba. Tokiu būdu vaikas įsijaučia, susifokusuoja, užtenka laiko ne tik žinioms, bet ir praktikai, įtvirtinimui ir refleksijai.
Pedagoginė bendruomenė tarsi pasidalijusi į dvi puses: vieni sako, kad mokymasis turi teikti malonumą, tada mokinys bus įsitraukęs. Kiti sako, kad mokymasis yra sunkus darbas ir „žaisti nėra kada“. Teisios abi pusės, nes šiuolaikiniame informacinių dirgiklių pasaulyje vis sunkiau tampa motyvuoti mokinius tradiciniam mokymuisi. Mokymasis yra sunkus darbas, kuris turi vykti palankioje ir malonioje aplinkoje. Tada ne tik mokinys, bet ir mokytojas jausis labiau įsitraukęs į mokymo procesą.
Dar geriau pavyktų, jeigu taptų įprasta klausti savęs: kas iš to, kad aš to mokau ar mokausi? Ką aš su šiomis žiniomis darysiu? Atsakymų ieškojimas mokytojui ir mokiniui padėtų sujungti visas įgytų žinių, įgūdžių, gebėjimų, kompetencijų detales į visumą, nes prasmės ieškojimas augina kiekvieną asmenybę, kuri ilgainiui taps laisva, kūrybiška ir atsakinga.
Drąsių mokytojų klasėse – produktyvus šurmulys
Estijos ar Skandinavijos mokyklų koridoriuose girdžiu iš klasių sklindantį triukšmą, o Lietuvoje – dažniausiai spengiančią tylą. Tai sovietmečio požiūris, kad vaikas tyliai, vienas, sudėjęs rankas turi atlikti užduotis. Tame yra naudos, tačiau pamirštame, kad mokymasis yra ne tik individualus, bet ir socialus procesas.
Mokiniams svarbu sudaryti sąlygas ne tik dirbti individualiai, bet ir diskutuoti grupėse. Apie tai, ko jie mokosi, kodėl mokosi, mokytis kartu ieškoti ir rasti, spręsti iššūkius ir problemas. Mokymosi turinys turi būti susietas su realiu pasauliu, o teorinės žinios turi vesti į pritaikymą praktikoje.
Šiandien mokytojas nebėra žinių savininkas ir vienintelis šaltinis, todėl svarbu suaugusiems ugdytis pasitikėjimą jaunais žmonėmis, kad jie gali rasti informaciją ir padėti vienas kitam. Mokytojas tampa moderatoriumi, kuris nukreipia mokinius tinkama linkme ir padeda patirti mokymosi sėkmę.
Toks požiūris į mokymą ne tik įgalina mokinius įsitraukti į mokymąsi individualiai, bet ir sudaro sąlygas stiprinti socialinius ir emocinius gebėjimus.
Vaikai šiandien nėra kitokie, bet darbo metodai, kurie tiko prieš 30 metų, nebetinka dabar. Pažangūs mokytojai klasės šurmulį drąsiai paverčia produktyviu šurmuliu.
Susitarti dėl rodiklių ir skatinti finansiškai
Apžvelgus keletą Lietuvos mokyklų skaudulių, kaip gi skatinti mokyklų pažangą?
Geriausias būdas – ne bausti mokyklų vadovus, mokytojus ar atimti dalį pinigų iš mokyklos, bet susitarti dėl rodiklių ir juos pasiekus – skatinti.
Lietuvoje mokyklos pavaldžios savivaldybėms. Taigi, savivaldybės atstovai susitaria su mokyklos vadovybe dėl siekiamų rodiklių ir atitinkamo paskatinimo. Jeigu mokykla pasiekia numatytuosius tikslus – lankomumo, egzaminų, testų ir kt. – savivaldybė jų biudžetą kitąmet padidina pvz. 20 procentų.
Galime eiti tik skatinimo keliu, ne baudimo.
Įvedus tokią skatinimo sistemą, gali būti, kad po kelerių metų to paties miesto skirtingų mokyklų finansavimas skirsis dvigubai. Jeigu neieškai kelių, kaip pagerinti situaciją, tai ir lieki, kur esi.
Švietimo finansavimas Lietuvoje toks pat kaip ir kitose Europos Sąjungos šalyse, tik panaudokime jį kryptingai.
Neuždarinėkime mokyklų, įvyks natūrali atranka. Palaikykime ir paskatinkime tas mokyklas ir mokytojus, kurie yra aktyvūs, kūrybingi, naudoja naujus, pažangius mokymo metodus ir ieško išeičių.
Kritinė masė kitaip mąstančių žmonių
Švietimo finansavimas Lietuvoje toks pat kaip ir kitose Europos Sąjungos šalyse, tik panaudokime jį kryptingai. Toms mokykloms, kurios stengiasi ir pasiekia daugiau – joms ir didinkime finansavimą.
Kaip sako Estijos švietimo ir mokslo ministrė Mailis Reps, suteikime mokytojams išteklius ir leiskime jiems kvėpuoti. Tą patį Suomijos vyriausybė rašo apie savo švietimo sistemą (cituoju ne pažodžiui): mes užtikriname pedagogams puikų išsilavinimą, orų atlyginimą, pasitikime jų kvalifikacija ir netrukdome mokytojams dirbti nuolat tikrindami jų darbą.
Taigi, Lietuvoje turi atsirasti naujas, labai geras universitetinis mokytojų parengimas. Reikėtų kasmet po keletą geriausių atrinktų mokinių išsiųsti studijuoti į užsienį, įvairių pakopų studijoms. Nes norint pakeisti sistemą, reikia kritinės masės visišai kitaip mąstančių žmonių, kurie mato geriausias pasaulio patirtis.
Turime tai, ko neturi estai
Įdiegus daug nedidelių pagerinimų, Lietuva garantuotai aplenks Estiją švietimo srityje, nes mes turime vieną dalyką, kurio neturi estai: norą pasivyti ir aplenkti.
O nežiūrint į Estiją, mums tikrai rūpi, kokia bus Lietuva po 10-15 metų. Mes esame pasirengę siekti pažangos ir naujos kokybės. Matau, kad Lietuvoje mažėja lozungais kalbančių ar gerais pokyčiais netikinčių žmonių. Daugėja darančių, veikiančių. Liko susitelkti ir eiti pirmyn, nes rūpi.
Linas Slušnys yra kandidatas į LR Seimo narius Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos sąraše.
