Geriausia, ką tėvai gali duoti savo vaikams, yra jų meilė. Ir tinkamas išsilavinimas – tai pasiekiama kartu su mokykla. Turėdamas šias dvi dovanas jaunas žmogus gyvenime neprapuls.
Kas yra tėvų meilė, daug ginčų nekyla. Kebliau dėl išsilavinimo. Bet ir čia galima atrasti bendrų vardiklių: vaikas turi mokytis saugioje aplinkoje ir pasiekti gerų rezultatų pagal savo galimybes. Ne atsėdėti, ne išbūti mokykloje, bet gauti iš jos naudą. Vaikai gali eiti į privačias mokyklas, kurios tarsi iš anksto yra geresnės nei valstybinės, gali pasinaudoti valstybine švietimo sistema.
Kai tėvai skundžiasi, kad kartu su vaikais ruošia krūvas namų darbų, o mokykla vaikui yra sunkus alinantis darbas – apie naudą svarstyti sunku. Tyrimai rodo, kad stresas blogina atmintį. Kad žmogus sėkmingai mokytųsi, refleksijai turi būti skirta ne mažiau kaip 40 proc. laiko. Ar tam mokyklose yra laiko? Ar gali būti laiko 39 savaičių trukmės programą sugrūdus į 34 savaičių mokslo metus? Nes tada, kai buvo parengtos programos, mokslo metai Lietuvoje truko panašiai kaip ir kitose Europos šalyse – 39 savaites. Bet paskui jie vis trumpėjo iki 34 savaičių. Ar reikia „sutrumpinti“ ir programas? O gal pratęsti mokslo metus ir praretinti atostogas per mokslo metus?
Įrodymais pagrįsta, kad per atostogas atmintis sušlubuoja. Per tris mėnesius atostogų pamirštama tiek, kad sunkiai gelbsti ir visas kartojimo mėnuo rudenį. Taigi pakartojus ankstesnių metų programą naujai mokytis lieka net ne 34 savaitės, o kur kas mažiau. Ir tada – šuoliais, prabėgomis per programą. Mokymas perkeliamas iš mokyklos į namus, tiksliau, į namų darbus, kurie dažnai virsta ir tėvų darbais. Taip neturėtų būti. Mes galime neturėti namų darbų, jeigu turėsime laiko užduotims atlikti mokykloje, su puikiu žinių vedliu – mokytoju.
Atstačius tokią mokslo metų trukmę, kuri buvo prieš dešimtį metų, kai mokslai baigdavosi antroje birželio pusėje, mažėtų mokymosi tempas. Atsirastų daugiau laiko refleksijai ir žinių įtvirtinimui. Vaikai iš to gautų daugiau naudos.
Baltimorės valstybinėse mokyklose buvo atliktas tyrimas, penkerius stebėta 650 vaikų. Jie buvo suskirstyti į tris socioekonomines klases: žemesniąją, viduriniąją ir aukštesniąją.
Tyrimas atkleidė, kad per penkerius metus visų socioekonominių grupių vaikai išmoksta panašiai, skirtumai neesminiai. Tačiau per penkerius metus aukštesnių klasių vaikai padarė didžiausią pažangą. Tyrimas parodė, kad būtent žemiausio sicioekonominio sluoksnio vaikų skaitymo rezultatai per vasarą krenta labiausiai.
Buvo nustatyta, kad vargingieji vaikai gali pralenkti turtinguosius per mokslo metus, bet vasarą jie atsilieka. Nes turtingieji turi galimybes su vaikais keliauti, vestis į muziejus, siųsti į stovyklas, kuriose jie užtvirtina žinias. O vargingesnių šeimų vaikams telieka televizorius ir kiemas...
Trumpi mokslo metai nekenkia turtingų tėvų vaikams, bet labai trukdo vargingesniųjų šeimų atžaloms. Kam tada valstybinės mokyklos, jei jos neužtikrina sėkmės visiems? Ir kieno interesus gina švietimo profsąjungos, piestu stodamos prieš ilgesnius mokslo metus – tokius, kokie jau buvo? Savo atostogas? Jos nenukentės: mokytojai atostogauja 56 dienas, mokiniai 90 dienų. Reikės daugiau dirbti ir vesti pamokas birželį, už kurias valstybė ir taip moka?
Geriausia, ką tėvai gali duoti savo vaikams, yra jų meilė. Ir tinkamas išsilavinimas – tai pasiekiama kartu su mokykla. Turėdamas šias dvi dovanas jaunas žmogus gyvenime neprapuls.
Mokytojų profesinės sąjungos ramiai tyli po tarptautinių tyrimų pristatymų, kurie rodo žemyn besiritančius mokinių pasiekimus, jos nediskutuoja apie patyčių mažinimą mokyklose – tai joms nėra prioritetas. Sukrunta tik tuomet, kai mokytojų prašoma maksimaliai išnaudoti laiką mokyklose ir ugdymą padaryti palankesnį vaikui. Toks požiūris rodo nepagarbą vaikams ir mokymosi procesui. Tiesiog nesusipratimas, kai mokytojai agituoja vaikus nesimokyti.
Per visą ilgą atkurtos Lietuvos periodą iš švietimo profsąjungų nesu girdėjęs pasisakymų apie tai kaip jie mato vaiką. Viskas sprendžiama iš mokytojo pozicijų, tarsi mokytojas egzistuotų be vaikų. Esu girdėjęs ir pasisakymus, kaip buvo ginama teisė mokytojui turėti vaikų tramdymo priemones, nes vaikai baisūs. Dabar džiūgaudami paleido apklausą, kurią vadina reprezentatyvia. Kam tie mokslininkai ir visokie sociologai? Svarbu gavau didelį kiekį UŽ ir jau reprezentatyvu. Tyrimai, kurie buvo daromi kitose Pasaulio vietose kelis metus, smegenų veiklos stebėjimai, trunkantys kelis dešimtmečius ir įrodantys, kad žmogui reikia nuolatinio stimuliavimo, jeigu norime jos sėkmės, viskas yra niekai. Svarbiausia įrodyti, kad tingėjimas yra gėris!
Taip, buvusios mokslo metų trukmės grąžinimas savaime nesugrąžins buvusių mokinių pasiekimų, kuriais dar galėjome didžiuotis tarptautiniame kontekste. Ir neišspręs visų mokyklose susikaupusių problemų - dažnai lankausi mokyklose ir žinau, kuo jos gyvena. Bet pradėkime po vieną žingsnelį. Leiskime vaikams ramiai, nesiverčiant per galvas mokytis. Išvaduokime nuo mokymosi ne mokykloje ir krūvos namų darbų. Duokime laiko mokytojams pamatyti kiekvieną vaiką. Leiskime dirbti kitaip – išeiti iš klasės, išbandyti naujas ugdymo erdves ir metodus. Suteikime galimybių keistis į gera.
Norėčiau pamatyti tą švietimo profsąjungų planą, kuris parodytų, jog po penkerių metų Lietuva galės lygiuotis į Estiją, Suomiją ir kitas šalis savo vaikų akademiniais pasiekimais.
Nustebinkite mane!
Linas Slušnys yra vaikų ir paauglių psichiatras
