Man teko garbė parodyti, kiek ir kokių mokyklų turime Lietuvoje – mokyklos, kuriose mokoma lietuvių, rusų, lenkų kalbomis ir kitos. Didžiuodamasis vežiojau po pastarąsias ir aiškinau, kokie skirtingi gyvena Lietuvoje žmonės, ir kaip mes stengiamės išlaikyti tautines kalbas ir mokyklas. Vakare savo svečią pakviečiau vakarienės ir ėmiau smalsauti, ką jis mano apie mūsų švietimo sistemą.
Jo atsakymas buvo trumpas: ,,Jūs nusikaltėliai“. Toks tiesmukiškumas mane kiek nustebino. Toliau svečias tiesiog pasiteiravo, kiek Lietuvoje turime universitetų, kurie moko lenkų arba rusų kalbomis.
Dar nesuvokdamas, kur link svečias suka, ramiai atsakiau, kad nei vieno. Toliau sekė klausimas apie tai, kokios yra Lietuvoje valstybinės kalbos.
Nustebęs pasakiau, kad viena – lietuvių. Profesorius dar vieną kartą skėstelėjo rankomis ir pakartojo savo išvadą. Tuomet buvau ne tik sutrikęs, bet kažkuriuo metu net pyktelėjau, kol svečias nepaaiškino tokios išvados motyvų.
Profesorius niekaip negalėjo suprasti, kad Italijoje egzistuotų kitokios nei šeštadieninės tautinės mokyklos, nes kalba yra viena iš esminių integracijos į šalies bendruomenę sąlygų.
Pasirodo, jo teigimu, visus tuos metus mes tik didiname atskirtį. Jaunuoliai, kurie mokosi savo mokyklose, kalba savo kalba namuose ir gyvena šalyje, kur lietuvių kalba yra valstybinė, neturi galimybės tinkamai integruotis į valstybės gyvenimą.
Jiems gerokai sunkiau jaustis visaverčiais piliečiais, mažinama jų savivertė ir tokiu būdu priverčiame juos gyventi aiškiai apibrėžtose teritorijose, kai, tuo tarpu, bet kuris lietuvių vaikas turi galimybę be jokių apribojimų drąsiai judėti visoje Lietuvoje.
Profesorius niekaip negalėjo suprasti, kad Italijoje egzistuotų kitokios nei šeštadieninės tautinės mokyklos, nes kalba yra viena iš esminių integracijos į šalies bendruomenę sąlygų.
Šią istoriją prisiminiau todėl, kad stebėdamas situaciją karantino metu, nuolatos keliamus klausimus LR Sveikatos ministerijai apie tai, per kokius komunikacijos kanalus pasieksime piliečius tose „juodose“ savivaldybėse – rytinėje Lietuvos dalyje (išimtys, tiesa, yra Klaipėda ir net Kaunas), turiu pripažinti, kad rytų Lietuvos problemos yra užkoduotos jau seniai.
Pataikaudami ir leisdami gyventi su savo mokyklomis, savo kalba, mes sukūrėme tautines oazes, kurios piliečiai nepradėjo daugiau stengtis vardan mūsų visų tautos siekių.
Menkai valdydami lietuvių kalbą ir gerai mokėdami lenkų, rusų ar net kažkokias maišytas kalbas savo gyvenamose vietose, jie gyvena prorusiškos informacijos burbuluose.
Norint pasiekti tuos žmones, mes turėjome pradėti sunkų darbą jau prieš trisdešimt metų. Ar reikia stebėtis, kad pačiu sudėtingiausiu momentu, kai Lietuvoje reikia susitelkimo, mes iš esmės matome sabotažą? Akivaizdu, kad nei vienas ten gyvenantis pilietis negalvoja, kad dalyvauja tokiame sabotaže.
Leidome įsigyventi mitams, kad vaikai, eidami į lietuviškas mokyklas, praras savo tapatybę ar vertybes.
Gyvendamas demokratinėje valstybėje, mažumos atstovas, aiškindamas apie tai, jog jo išganymas yra „Sputnik“ vakcina arba priešindamasis karantino ribojimams, jis įsitikinęs, kad tai tiesiog demokratijos išraiška.
Nesunku suprasti, kad išliekantis vienas didžiausių užsikrėtimų skaičius, nenoras skiepytis Lietuvos pasiūlytomis vakcinomis, būtent tuose kraštuose, kur sunkiausiai kalbama lietuviškai, yra mūsų pačių ilgai vykdomo nusikaltimo pasekmė.
Šiuo metu yra naivu tikėtis, kad išspausdintas lankstinukas ar sukurtas filmukas mažumų kalbomis pakeis ką nors iš esmės. Jau daugelį metų už mus „gerus“ darbus daro kiti. Jie įtikino savo idėjomis ir jau senokai paaiškino, kokia Lietuva yra agresyvi ir nedraugiška.
Leidome įsigyventi mitams, kad vaikai, eidami į lietuviškas mokyklas, praras savo tapatybę ar vertybes. Ar dėl to padaugėjo pagarbos mūsų valstybei?
Tik įsigalėjęs „tomaševskininkų“ naratyvas, kuomet valstybingumo ir šalies valdžios autoriteto kaina įgalintos begalinės vietinės valdžios ribos, nustatančios kryptį, kur ,,geresnis“ gyvenimas, ,,tvirtesnė“ demokratija ir ,,saugesnis“ skiepas. Kalti mes patys, neišdrįsdami pasakyti, kad mes visi vienodai turime mokėti valstybinę kalbą, o ne sudaryti sąlygas apeiti galimybę išmokti kalbą valstybės, kurioje mes visi kartu gyvename.
