Kaip kitaip galime reaguoti į valstiečių valdžios siūlymus pensijų kaupimo klausimu. Pastarieji tuo pačiu metu užlipa ant dviejų grėblių: jie ir sudaro dirbančiam žmogui nepalankias sąlygas, ir prasilenkia su anksčiau duotais pažadais.
Žvelgiant iš psichologinės pusės, teisinga pati elementariausia išvada – žmogus nori būti savo likimo kalvis. Jis sutinka kurti, jei jaučia, kad turi palaikymą. Sistema turėtų jam suklumpant padėti pagalvę. Pasiruošimo pensijai atveju valstybė vėl bando perimti viską į savo rankas, nes tik ji viena žino, kaip gyventi yra teisingiausia, tačiau kartu nusiima atsakomybę už žmogaus pasiruošimą neišvengiamai ateičiai.
Jei gerbiame žmogų, viskas prasideda nuo pagarbos jo sprendimams, o nuolatinės reformos, pertvarkos, apsigalvojimai rodo atvirkščią vertinimą.
Svarbiausia būtų žinoti, kad ilgalaikėje perspektyvoje konkretūs sprendimai nebesikeis. Su pensijų fondais mes blaškomės jau nuo 2008-ųjų, nors pensija yra vienas jautriausių ir daugiausiai nerimo keliančių žmogaus gyvenimo laikotarpių. Kai taip blaškomasi ir nepasiekiama jokia darni žinutė, žmonės ima bijoti rytojaus.
Pensiją planuojantys žmonės turi teisę kaupti pinigus taip, kaip jie pasirinko. Kryptis gali būti keičiama tik į ateitį, nes dabar kaupiantys jau tvarko savo gyvenimą pagal senesnį modelį.
Jokie sprendimai nėra negrįžtami, kol kas esame gyvi, valstybė kol kas stovi vietoje. Bet saugumo joje nėra. Apmaudu, nes mes jau pradedame įprasti prie tokio nesaugaus būvio. Aš, valstybės pilietis, nebegaliu pasitikėti tuo, ką girdžiu iš savo Vyriausybės. Kaip valstybė dar esame jauni, ir tokiais veiksmais kertame šaką, ant kurios patys sėdime. Saugumo jausmas privalo egzistuoti visiems žmonėms, o kai vieną dieną sakoma vienaip, kitą kitaip, aš jau nebežinau, kuo man pasitikėti. Ir kartu tai tampa pagarbos klausimu. Manęs negerbia – aš pasirinkau, o staiga atsiranda naujų valdžios madų, kurios visa tai apverčia.
Tai duoda kelią dar pavojingesniam mąstymui, jog valstybė gali apgauti ir kitose vietose. Jei man pasakoma, kad perkant, tarkime, elektromobilį, mokesčiai bus maži, ir aš nusprendžiu, kad man tai apsimoka, bet po pusės metų man jau sakoma, jog dabar automobilių jau per daug, tvarka keičiasi ir mokesčiai auga, negali nekilti paranojiškos mintys. Žmogus pradeda jaustis lyg bet kurioje srityje jo valstybė galėtų jį patį, liaudiškai tariant, išdurti.
Suprantama, kad vyriausybė ieško kelio, bet reikia tai daryti taip, kad pačių žmonių sprendimai neturėtų baigtis rankos numojimu. Tokiu atveju, aš numoju ranka ir į kitas sritis, nes man pačiam nebeapsimoka pirkti elektromobilio, kaupti pensijos ar daryti ko nors, nes aš priimu prielaidą, jog viskas vis tiek apsivers.
Kai kurios naujos valdžios žinutės ne tik ištransliuojamos, bet ir įvykdomos. Dalis sprendimų priimami ir priimami drąsiai. Galime kalbėti apie vaikų nemušimo įstatymo ar alkoholio klausimą ir kai kur traukinys važiuoja teisinga linkme. Bet šis sprendimas iš esmės keičia tai, kas mes esame kaip valstybė: ar sukame prie kapitalizmo, ar prie socializmo. Sukurti sistemą, kurioje valstybė ir žmogus kaupia tik atskirai, tai įtvirtinti požiūrį, kad dvi pusės dirba kiekviena sau. Norit, jog piliečiai tikėtų savo valstybe, svarbu leisti jiems žinoti, kad dalis sprendimų yra jų rankose, kad valstybei iš tiesų rūpi jų gerovė.
Linas Slušnys yra vaikų ir paauglių psichiatras.
