 |
Nuo nepriklausomybės atgavimo nei vienoje Seimo kadencijoje liberalios partijos neturėjo daugumos. Geriausiu atveju – asistavo valdančiajai daugumai. Pasak politologo Lauro Bielinio, Lietuvoje niekada nebus galima įgyvendinti liberalizmo, jei liberalai Parlamente neturės daugumos. „Reikia būti ne šiaip valdančiosios daugumos sudėtyje, bet vadovauti ir diktuoti savo idėjų realizavimą. Šiandien liberalios Lietuvos partijos turi taikytis prie tų, kurie dominuoja. Šiai dienai – prie konservatorių. Liberalai savo idėjas gali atstovauti protestuodami, ginčydamiesi, nesutikdami su tomis mintimis, kurios atitolina liberalistinį visuomenės funkcionavimą. Būtent tai mes ir galėjome matyti 2012 metų biudžeto svarstyme. Jie gana principingai protestavo. Čia ir matome jų liberalių vertybių gynimą.“
Liberalioms idėjoms įgyvendinti – keturios ministerijos
Partijų steigimo dokumentai, rinkiminės kampanijos ir programos – visa tai suguldoma į popierių idėjų lygmenyje. „Kas būtų, jei laimėtumėme“, – žvilgsnis į ateitį pro rožinius liberalius akinius. Kas atsitiktų, jei liberalai iš tikrųjų laimėtų Seimo rinkimus? Ar Lietuva taptų laisvos rinkos, pilietinės visuomenės (šiuo metu Lietuvos pilietinės galios indeksas vienas mažiausių Europoje) ir šimtaprocentinės savireguliacijos oaze?
Galima būtų manyti, kad tai labai sunku nuspėti. Tačiau yra kiek kitaip. 2008 – 2012 metų Vyriausybėje liberalai savo galioje turi keturias iš keturiolikos ministerijų. Tačiau liberalių reformų užuomazgų galima aptikti tik Gintaro Steponavičiaus valdomoje Švietimo ir mokslo ministerijoje. „Liberalų sąjūdžio“ atstovas reformavo aukštojo mokslo sistemą, kurios dalys šiuo metu yra paskelbtos antikonstitucinėmis. Krepšelio principas, aukštųjų mokyklų valdymo reorganizacija – gana liberalūs sprendimai.
Tiesa, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas teigia, jog ši reforma dar labai toli nuo laisvos rinkos idealo: „Sutapatinti krepšelio principą su laisvąja rinka būtų per didelis šuolis. Tai yra skirtingas valdiškų pinigų paskirstymo būdas . Tačiau tai – žingsnis link privačios iniciatyvos įsileidimo.“
Likusioms trims ministerijoms, kurioms vadovauja liberalai, atrodytų, rožinius stiklus pakeitė akiniai, specialiai pritaikyti stebėti saulės užtemimą.
Likusioms trims ministerijoms, kurioms vadovauja liberalai, atrodytų, rožinius stiklus pakeitė akiniai, specialiai pritaikyti stebėti saulės užtemimą. Be jų gali ženkliai susilpnėti regėjimas. Per pusvalandį Seimo narys Kęstutis Masiulis pažėrė daugiau siūlomų liberalių reformų, nei pačios ministerijos.
K.Masiulis teigė, jog liberalu save laikantį buvusį vidaus reikalų ministrą Raimundą Palaitį greičiau reikėtų vadinti antiliberalu: „Ministerija, kuri atsakinga už viešojo sektoriaus valdymą, turėtų perimti privačiame sektoriuje diegiamus efektyvius valdymo metodus. O tokių pavyzdžių apstu jau nuo 1980 – 1982 metų.
Pavyzdžiui, Naujosios Zelandijos vadinamojo „New Public Management“. Ir tai vadinasi viešoji vadyba, o ne viešasis biurokratinis administravimas. Vadinasi, viešojo sektoriaus valdymas yra nukreiptas į rezultatus: daugiau kelių, daugiau paslaugų – daugiau efektyvumo. Kad ir už pinigus. Bet efektyvių rezultatų kitaip nepasieksi, nes nėra viešųjų pinigų. Valstybė neturtinga, bet daugiau viešųjų paslaugų gali atsirasti iš privačių iniciatyvų. Liberalai, kaip instrumentai valstybės tarnyboje, galėtų tuo pasirūpinti. O šis ministras eina į priešingą pusę – didesnį reglamentarizmą, didesnę koncentraciją ir centralizaciją“, – apie Liberalų ir centro sąjungos vien1 lyderiųį kalbėjo K.Masiulis.
Nors, anot Seimo nario, daugiausia liberalizmo galima būtų ieškoti Liberalų sąjūdyje, tačiau kritikos konservatorius negaili partijos lyderiui, susisiekimo ministrui Eligijui Masiuliui, kuris 2011 metų savivaldos rinkiminės kampanijos metu sakė, jog „Lopai problemos neišspręs“: „Jis mažai liberalus. Pavyzdžiui, liberalai yra už privačią iniciatyvą viešajame sektoriuje. Esu sutikęs verslininkų, kurie norėtų nutiesti privatų kelią, pastatyti privatų tiltą – pastatyti viešus objektus privačiomis lėšomis. Tokia praktika yra taikoma Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje, net Baltarusijoje. Valstybė gali neturėti lėšų dar 20 metų nutiesti naują kelią. Tuomet galėtumėme tą laiką naudotis privačiu keliu, o po 20 metų , jau atsipirkęs kelias, atitektų valstybei. Tai – labai liberali idėja ir Lietuvos partijos turėtų būti patraukli. Tačiau kol kas tokie sprendimai nebuvo priimti.“
Apie ketvirtosios ministerijos, kurią valdo „Liberalų sąjūdžio“ narys Remigijus Šimašius, K. Masiulis taip pat turi nuomonę. Pasak politiko, Lietuvos teisinėje sistemoje taip pat būtų galima pritaikyti inovatyvius procesinius pakeitimus, pritaikant vieną iš liberalizmo principų – efektyvumo paieškas. „Teismuose, bylų nagrinėjimuose taip pat gali būti padidintas efektyvumas. Juk kai kurių bylų net neapsimoka pradėti nagrinėti, nes tai kainuoja daugiau, nei patirta žala. Valstybei labiau apsimokėtų žmogui atlyginti patirtą žalą ir bylos nenagrinėti visai.
Liberalai turėtų skaičiuoti netgi teisingumo efektyvumą. Vienas iš pagrindinių liberalizmo teiginių – sutartimis grindžiama teisė. Teisingumo ministras R.Šimašius bando tai diegti, bet šioje srityje galėtų būti liberalus nuosekliau. Iš žmogaus, kuris atėjo iš Lietuvos laisvosios rinkos instituto, aš tikėčiausi daug daugiau sprendimų, nukreiptų į efektyvumo paieškas.
Pavyzdžiui, aš pats jo kadencijos pradžioje siūliau panaikinti besidubliuojančias institucijas (o liberalams viešajame sektoriuje besidubliuojančios funkcijos yra tarsi košmaras ). Centrinė hipoteka aiškiai dubliuojasi su nekilnojamo turto kadastro registru. Ministras pilnai pritarė, tačiau jokie sprendimai iki šiol nebuvo priimti.“
Nėra strategijos – nėra veiksmo
Ar idėjos galėtų būti įgyvendintos, jei trys liberalų partijos laimėtų rinkimus? Galbūt tikrai neužtenka turėti dalį valdžios ir atsiriboti nuo pozicijos įtakos ir interesų, valdant tik kelias iš keliolikos ministerijų? Ko reikia, norint vizijas paversti kūnu, o politines programas – realiais sprendimais? Tokie klausimai kyla ne tik patiems politikams, bet ir rinkėjams. Viena iš priežasčių, kodėl liberalai nėra laimėję daugumos – vienybės trūkumas. Atrodytų, kad liberalizmo ideologija turėtų vienyti panašiai mąstančius politikus, tačiau šiandien turime tris liberalias partijas: Liberalų sąjūdį, Liberalų ir centro sąjungą ir naują Artūro Zuoko judėjimą „Taip“.
L.Bielinis išskiria tris svarbiausias sąlygas, kurias įgyvendinus liberalams atsirastų realus šansas įgyvendinti norimą politiką: „Svarbiausia – jie turi susitikti visi kartu, išsiaiškinti, atmetant visas antraeiles problemas ir pretenzijas, ir kažkokiu būdu susivienyti. Susiskaldžiusios partijos yra ne kas kita kaip peizažo pakampių potėpiai. Reikia atmesti abejones, kad susivienijus nieko neišeis. Atsiradus vieningai jėgai, rinkėjas iš karto gautų aiškią orientaciją. Dabar liberaliai balsuojantys rinkėjai išsidalina į dvi ar tris grupes. Tarkime, jei viena partija gauna penkis procentus balsų, aritmetiškai mes prarandame 15. Kitas klausimas, kiek rinkėjų nebalsuoja už liberalus, nes numano, kad jie nelaimės ir tada pereina arba į kairę, arba į dešinę. Šios susiskaldžiusios politinės jėgos neturi jokių šansų pasiekti tikslą.“
Anot politologo, po susivienijimo turėtų sekti aiškios politinės programos, kuri būtų orientyras ne tik patiems politikams, bet ir visuomenei, sukūrimas. Trečias žingsnis – stiprus lyderis. Šiandien yra daug norinčių, bet klausimas – ar yra galinčių? Nepasidalinę įtakos sferų, nesusitarę dėl bendrų tikslų, liberalų politiniai lyderiai išsiskyrė ir įkūrė savo partijas, taip bandydami įrodyti savo galią.
„Realiai galintis nėra tas, kuris parodo, kad moka trenkti kumščiu per stalą, arba protestuoti, kritikuodamas savo oponentus iš kitos liberalų partijos. Reikia žmogaus, kuris atranda galimybes suvienyti visus. Šiandien iš tokių lyderių matau tik vieną – Algį Čapliką, kuris bando atrasti susitarimą ir vienaip ar kitaip sutelkti šias jėgas. Visi kiti, kalbėdami apie sutelkimą, mato savo galimybę kažkam prieštarauti. Ir tik vienintelis A. Čaplikas mato galimybę užmiršti visas pretenzijas, pykčius, prieštaravimus vardan daug didesnio, strategiškai tikslingesnio dalyko – liberalių politinių jėgų suvienijimo“, – teigia L.Bielinis.
Nors Vilniaus meras įžvelgia daug sąsajų tarp liberalizmo ir krikščionybės, tačiau esminis skirtumas išlieka. Liberalizmas pasisako už individo visuomenėje egzistavimą, o tikėjimas – už bendrystę.
Tačiau kol kas atrodo, jog susivienijimo klausimas skendi pačiame dugne. Neegzistuojančio politinio dialogo kontekste, A.Zuokas sukūrė naują liberalią partiją, kuri į Lietuvą įveda naują sąvoką – krikščioniškąjį liberalizmą. Pats įkūrėjas teigia matantis aiškias sąsajas tarp liberalizmo ideologijos ir Jėzaus mokymo: „Liberalios vertybės kalba apie tai, jog turėtume elgtis su kitais taip, kaip norėtume, kad su mumis elgtųsi. O tai absoliučiai atitinka Jėzaus Kristaus mokymą: mylėk savo artimą, kaip save patį. Laisvės idėjos nėra įgyvendinamos be atsakomybės, deja, daug kas tai pamiršta, o liberalizmo sąvoka tampa tarsi nuvertinta, devalvuota, laukinė. Liberalizmo XXI amžiuje kelias: nuo abejingos ir savanaudiškos laisvės – prie dalyvavimo laisvės.”
Nors Vilniaus meras įžvelgia daug sąsajų tarp liberalizmo ir krikščionybės, tačiau esminis skirtumas išlieka. Liberalizmas pasisako už individo visuomenėje egzistavimą, o tikėjimas – už bendrystę.
Stebėdamas naujos partijos startą, L.Bielinis teigia, jog A.Zuokui, matyt, per šiuos Seimo rinkimus nepavyks pasiekti ypatingų rezultatų: „Liberalizmas gali egzistuoti kartu su krikščioniškomis vertybėmis, įmanoma rasti ekvivalentų istorijoje. Bet viskas priklauso nuo to, kaip A.Zuokas sugebės išsaugoti tą krikščioniškumą Lietuvoje. Mano nuomone, dabar jam bus labai sunku. Taip pat bus sudėtinga pasiekti 5 proc. ribą. O ir ją pasiekus, nėra garantijos, kad Seime turės įtaką. Gal ir galėtų egzistuoti nedidelė frakcija, tačiau ar tai naudinga ir reikalinga?“, – prisimindamas suvienytų liberalių jėgų idėją, perklausė politologas.
LLRI – už laisvą rinką?
Lietuvos laisvosios rinkos institutas – daugiau nei 20 metų veikianti nevyriausybinė įstaiga, kuri rūpinasi, jog šalyje būtų įgyvendinta laisva rinka – viena iš pagrindinių liberalų idėjų. LLRI prezidentas Žilvinas Šilėnas sako, jog kai kurie liberalų sprendimai prasilenkia su laisvosios rinkos principais. „Tačiau vienareikšmiškai teigti, jog jie nesistengia to įgyvendinti, negalima. Nenoras įgyvendinti tiesiogiai susijęs su nenoru prarasti tam tikrų įtakos zonų. Taip pat dėl to, jog visuomenė įsivaizduoja, jog yra saugūs, kai tam tikras sferas valdo valstybė. Tai – paradoksas, nes pagal visuomenes apklausas, pasitikėjimas politikais yra labai menkas“, – teigia Ž. Šilėnas.
LLRI kaip kelrodė žvaigždė, pagrindinis šalies lobistas per gyvavimo laikotarpį į savo Curriculum vitae įsirašė svarbius Lietuvai pokyčius. Institutas laisvos rinkos, tobulos konkurencijos labui inicijavo komercinių bankų, privačių pensijų fondų „atėjimą“, vertybinių popierių biržos steigimą ir daugelį kitų projektų, kuriuos paskui įgyvendino Vyriausybė.
Profesorius Povilas Gylys kategoriškai teigia, jog LLRI iki laisvos rinkos idėjų skleidimo yra labai toli: „Netgi pasiėmus mikroekonomikos vadovėlį, nereikia didelių studijų. Pasižiūrėjus, kas yra tobula konkurencija, matome 4 sąlygas, kada iš tikrųjų yra galima laisva, teisinga, efektyvi rinka. Daug mažų ekonominių subjektų, kurie negali vienas kitam primesti valios, produktai yra homogeniški. Kapitalas, gamybos veiksniai – visi vaikšto tarp šakų ir visi subjektai yra absoliučiai ir simetriškai informuoti. Šiuo pavidalu rinka iš tikrųjų turėtų susireguliuoti, nors ji ir tokiu atveju turi du didelius trūkumus. Kadangi ji neapima visos ekonomikos, tai rinka negali spręsti socialinių, ekologinių problemų. Čia nėra rinkos erdvė. Tai vienas didžiausių pasaulio nesusivokimų ir Lietuvoje ypatingai ryškus.“
Taigi, kodėl LLRI stengdamasis dėl laisvų ekonominių santykių funkcionavimo, prašauna pro šalį? Prof. Povilas Gylys paaiškino, jog laisva rinka gali egzistuoti tik tada, kai joje dalyvauja lygūs subjektai. O Lietuvoje didįjį kąsnį burnoje laiko (ir jau ne vienerius metus su niekuo nesidalina) monopolijos. Būtent dėl jų dalyvavimo (tiesioginio ar ne) iškyla LLRI objektyvumo ir atstovavimo klausimas. Jei institutas yra už laisvą rinką, jis turėtų atstovauti smulkiojo verslo interesus. Tačiau bene visi jų sprendimai yra naudingi didiesiems koncernams, įmonėms. Neskaniai LLRI tortas atrodo dar ir todėl, kad grietinėle (pasak LLRI rėmėjų sąrašo – briliantais) jį puošia didžiausios šalies įmonės ir koncernai. Visą rėmėjų sąrašą institutas skelbia savo internetinėje svetainėje.
P.Gylys teigia, jog monopolijos yra visiška priešingybė laisvos rinkos sąvokai: „LLRI visada gina didžiųjų rinkos dalyvių interesus, todėl jis nėra laisvos rinkos institutas. Realioje ekonomikoje monopolijos, oligopolijos, kurios labai greitai gali tapti monopolijomis, gali sudaryti kartelinius susitarimus. Kad būtų geresnė konkurencija ir reali ekonomika būtų arčiau tobulos rinkos – tobulos konkurencijos, reikia valstybės, kuri kovotų su monopolijomis. Pavyzdžiui, JAV, Japonijoje, Kinijoje, monopolijų viešpatavimas atneša didžiulę žalą ekonomikai. LLRI – antivalstybinė, promonopoliška įstaiga su aiškia strategija prieš vyriausybę ir tikslais ją neutralizuoti, kad netrukdytų egzistuoti didžiosioms monopolijoms. Tai ir yra paaiškinimas, už ką mokami pinigai.“
