Buvusi Laisvės alėjos rekonstrukcija įvyko beveik prieš keturiasdešimt metų, kai iš bulvaro, kuriuo vyko transporto eismas, buvo sukurta pėsčiųjų gatvė (antroji tokia gatvė šalyje po Šiaulių miesto Vilniaus gatvės). Tiesa, iš Laisvės alėjos pašalinus transportą, jis persikėlė į gretimų kvartalų vidaus erdves, skirtas gyventojų poilsiui.
Nežiūrint kai kurių atsiradusių trūkumų, Laisvės alėjos pavertimas pėsčiųjų gatve kėlė kauniečių pasididžiavimą ir miesto prestižą. Šios gatvės pertvarkymas buvo teigiamai vertinamas tiek architektūriniu, estetiniu, tiek ir techniniu požiūriais. Ramus, įvairaus dydžio modulinių stačiakampių betono plokščių gatvės grindimas atitiko Naujamiesčio planinės struktūros pobūdį ir buvo bei yra visiems priimtinas. Dabartinė Laisvės alėjos būklė, jos infrastruktūrą šiek tiek atnaujinus, dar ilgokai galėtų tenkinti miesto poreikius, juo labiau, kad mieste yra ne mažiau svarbių, bet netvarkomų objektų, pavyzdžiui, Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelis ir kt.
Vis tik, naujoji Laisvės alėjos rekonstrukcija jau prasidėjo – išgrįsta aikštė prie Įgulos bažnyčios ir alėjos dalis iki Mickevičiaus gatvės. Visa tai, kas padaryta, kelia nemažai abejonių tiek architektūriniu, estetiniu, psichologiniu, tiek ir techniniu požiūriais.
Pirmiausia, architektūriniu ir estetiniu požiūriais yra paneigiamas Naujamiesčio stačiakampės planinės struktūros kodas – įvairiomis kryptimis išdėstytų įvairaus dydžio įstrižų granito plokščių linijos sudaro chaotišką vaizdą, disonuojantį su gatvių stačiakampiu tinklu bei užstatymo pobūdžiu. Taip pat visiškai neatsižvelgiama į buvusį istorinį tarpukario Įgulos bažnyčios aikštės planavimą bei apželdinimą. Dabar ši ištisai grįsta aikštė be želdinių daro nykios plynės įspūdį. Aikštėje formaliai „pamėtyti“ apskritimo formos suolai su medeliu viduryje arba be jo yra nefunkcionalūs, beveik nenaudojami, neatitinkantys elementarių suolų įrengimo viešoje erdvėje reikalavimų. Šioje aikštėje nėra sudaryta galimybių trumpalaikiam gyventojų poilsiui, bendravimui, nors anksčiau tokios sąlygos buvo. Dabar ji yra tik elementari tranzitinė aikštė, kurioje nėra kas veikti.
Antra vertus, ši aikštė yra pavadinta reikšmingu Nepriklausomybės vardu, tačiau joje nėra jokio semantinio elemento, ženklo (išskyrus aikštės pavadinimą ant vieno nušiurusio pastato), kuris įprasmintų aikštės reikšmę, svarbą.
Būnant tiek aikštės, tiek ir gatvės rekonstruotoje dalyje, įvairių krypčių įstrižų linijų chaosas yra vizualiai agresyvus, blaško lankytoją, kelia psichologinį diskomfortą ir norą išeiti iš šios aplinkos. O kas bus, kai tokia taps visa Laisvės alėja?
Nesuprantama yra ir parinkta granito plokščių forma – įvairios ištęstos formos plokštės su įstrižais smailais kampais, yra ne tik nelogiškos, bet ir techniniu požiūriu nepriimtinos – smailūs kampai greitai lūžinėja, yra sunkiai jungiami ir nepatogūs klojimo metu.
Apie pradėtą Laisvės alėjos rekonstrukciją bei grindinio dangos įstrižų linijų kakofoniją teko kalbėti tiek su architektais, kitais specialistais, tiek ir su eiliniais žmonėmis, tačiau teigiamų įvertinimų neišgirdau. Be to, kai kuriuos neigiamus atsiliepimus apie Laisvės alėjos tvarkymą teko girdėti ir iš kultūros paveldo specialistų konferencijos Vilniuje metu.
Neabejotina, kad Laisvės alėjos rekonstrukcija kaip prasidėjo, taip panašiu stiliumi ir pasibaigs. Tačiau būtų įdomu ir sveikintina, jei tai, kas padaryta, būtų pavadinta nevykusiu, brangiai kainavusiu eksperimentu, o tolesni rekonstrukcijos darbai būtų vykdomi parengus visapusiškai apgalvotą, aptartą ir visiems priimtiną profesionalų projektą.
Liucijus Dringelis yra architektas.
